Norėdama sulyginti nacių ir sovietų režimų nusikaltimus, Lietuva siekia ištrinti
Holokaustą iš istorijos, interneto dienraštyje „Tablet“ tvirtina Holokausto
tyrinėtojas Dovidas Katzas. Jo žodžiais, taip bandoma sumenkinti šiurpias
Holokausto pasekmes ir įtvirtinti nuostatą, kad nacių vykdytas genocidas
buvo ne unikalus procesas, o greičiau reakcija į sovietų genocidą.
Valdžios institucijos pačios kursto neapykantą?
Pasak straipsnio autoriaus, „dvigubo genocido“ judėjimas Baltijos šalyse ir kitur
Rytų Europoje sulaukė Vyriausybės ir partijų pritarimo. Esą
buvo investuotos nemažos lėšos, siekiant įtikinti visą Europos
Sąjungą (ES) sulyginti nacių vykdytą Holokaustą ir sovietų
režimo nusikaltimus.
Didžiausia sėkme D. Katzas vadina
2008-aisiais tarptautinėje konferencijoje priimtą Prahos
deklaraciją „Dėl Europos sąžinės ir komunizmo“. Dokumente
teigiama, kad „Europa nebus suvienyta, kol ji negalės suvienyti
savo istorijos, pripažinti komunizmo bei nacizmo bendru palikimu
ir pradėti sąžiningos ir nuodugnios diskusijos apie praėjusio
amžiaus totalitarizmo nusikaltimus“, komunizmą siūloma vertinti
taip pat, kaip nacių nusikaltimai buvo įvertinti Niurnbergo
tribunole, o tą pačią dieną siūloma atminti abiejų režimų
aukas. Anot D. Katzo, taip eliminuojama Holokausto aukų atminimo
diena.
Judėjimo sėkmės rezultatai, kaip tvirtina
straipsnio autorius, matomi visoje Lietuvoje. Pavyzdžiui,
Genocido aukų muziejuje pačiame Vilniaus centre žodis „Holokaustas“
skamba retokai – dažniau taip nutinka Paneriuose, kur buvo
nužudyta 100 tūkst. neginkluotų civilių, iš kurių apie 70
tūkst. buvo žydai. „Lietuvos Holokausto muziejus iš esmės
yra skirtas sovietų nusikaltimams. Ekspozicijoje apie Ukrainos
badmetį didžiulis plakatas su moters atvaizdu lankytojams
skelbė: „Aušvice duodavo šiek tiek špinatų ir duonos. Karas
yra siaubinga, bet badas – dar blogiau“, – pažymi D. Katzas,
Vilniaus jidiš instituto tyrėjas, vienas iš Litvakų studijų
instituto steigėjų, ne vienos knygos autorius.
Jis primena, kad prieš dvejus metus
Kovo 11-ąją pagrindinėje Vilniaus gatvėje buvo surengtos
skustagalvių eitynės, kurių dalyviai demonstravo modifikuotas
lietuviškas svastikas (viešas nacių ir sovietų simbolikos
rodymas draudžiamas įstatymu), skandavo „Juden raus“ (vok.
„Žydai, lauk“). Esą tik po aktyvaus Lietuvoje esančių užsienio
ambasadų spaudimo, praėjus savaitei, šalies lyderiai pasmerkė
šį paradą.
Šiemet „Juden raus“ pakeitė šūkis „Lietuva lietuviams“, o eitynes surengė ne
„menkas judėjimas“ – leidimo joms prašė Seimo narys, valdančiosios
koalicijos atstovas, signataras Kazimieras Uoka.
Aukščiausi pareigūnai vėl tylėjo, kol Norvegijos ambasadorius Steinaras Gilis
po geros savaitės išreiškė nuostabą, kad daugiau nei 50 parlamentarų
užprotestavo homoseksualų eitynes, bet nė vienas nekritikavo
neonacių. Straipsnyje pacituoti kovo pabaigoje ištarti premjero
Andriaus Kubiliaus žodžiai: „Skustagalvių ir neonacių yra
kiekvienoje šalyje, jie kartais rengia eitynes ar ką nors
skanduoja.“
Anot D. Katzo, valdžios institucijos
pačios pakurstė „teisines grėsmes“ ir „šmeižto kampanijas“
prieš vyresnius žmones, kurie išgyveno Holokaustą ir pasitraukė
į miškus kovoti su naciais komunistų remiamų partizanų gretose.
Jų patirtis esą taptų grėsme „dvigubo genocido“ teorijai.
„Jiems vienintelis geras žydas – miręs žydas“, – teigiama
straipsnyje.
„Lietuviai perkirto žydų mergaitę
ir paliko gatvėje pūti“
Autoriaus žodžiais, dabar 84-erių
buvusiam sunkvežimio vairuotojui Shmueliui Shragge pakako
trijų sakinių apibendrinti istorijos iškraipymą – tai paskatino
Niujorke gimusį profesorių atsikraustyti į Lietuvą ir pradėti
Vilniaus universitete jidiš studijų programą. Vyras su 81-erių
žmona, buvusia gydytoja, atstovauja prieškario litvakams
– Lietuvos žydams, kurių šešis amžius užsitęsusios istorijos
dalimi tapo kai kurie didžiausi Europos žydų kultūros pasiekimai.
Neseniai savo kukliame, sovietmečiu
pastatytame bute Kaune jis atskleidė vieną baisiausių atsiminimų.
Prieš pradėdamas pasakoti šeimininkas paėmė baltą popieriaus
lapą, perplėšė ir leido abiems dalims nusklęsti ant grindų.
Kelios dienos prieš 1941-ųjų birželio 22-ąją, kai karas užgriuvo
ir Lietuvą, „jie gatvėje pačiupo žydų mergaitę, perkirto
perpus, lyg šitą popieriaus lapą, ir paliko pūti numestą
vidury gatvės, netoli miesto centro“. D. Katzo paklaustas,
kas buvo „jie“, S. Shragge paminėjo vietos lietuvius – kovotojus
už laisvę, kurie ant rankų ryšėjo baltus Lietuvių aktyvistų
fronto raiščius. Šie žmonės esą pradėjo Holokaustą žudydami
civilius žydus – senus rabinus ir jaunas merginas– dar prieš
ateinant vokiečių armijai, o „šiandien yra gerbiami kaip
herojai, kovoję prieš sovietus, nes jei sovietai bėgdavo
nuo jų“.
Dabartinius santykius su kaimynais
S. Shragge pavadino puikiais, nors, anot jo, šalyje esama
nemažai antisemitizmo. Didžiaisiais antisemitais vyras pavadino
Vyriausybę, spaudos redaktorius, profesorius, televizijos
žmones. Užuot bandydami suprasti, kas iš tiesų atsitiko,
ir teisingai mokyti jaunimą, jie esą yra apimti manijos viską
painioti ir tvirtinti, kad nacizmas bei komunizmas buvo lygūs.
„Mirusių žydų disneilendo“ nenori
Straipsnyje pažymėta, kad Nepriklausomybę
atkūrusios Lietuvos valdžia vengė grąžinti žydų bendruomeninį
turtą – esą bene vienintelė ES. Tačiau imta svarstyti, kad
reikėtų atkurti Vilniaus getą, kaip turistams skirtą teminį
parką. Iniciatoriai vadina jį „Fragmentais“, tuo metu oponentai,
daugiausia žydų bendruomenės atstovai, – „mirusių žydų disneilendu“.
Lietuvos „žydų reikalų politika“,
kurią ji „dalijasi su kitomis Baltijos šalimis ir dešiniaisiais
nacionalistais Lenkijoje, Čekijoje bei Vengrijoje, kyla iš
noro ištrinti Holokaustą iš istorijos“. Šį norą esą sustiprina
„specialios rūšies Rytų Europos antisemitizmas, kuris vienija
meilę Izraelio, Amerikos ar kitiems Vakarų žydams bei prieškarinei
žydų kultūrai ir pasibjaurėjimą šiandieninėms žydų bendruomenėms“.
„Pasibjaurėjimo šerdis yra atminties
nuodėmė: vietos žydai žino, kad nedaugeliui žydų, kurie išgyveno,
taip pasisekė Sovietų Sąjungos dėka, kuomet vietos nacionalistai
prisidejo prie Adolfo Hitlerio ir vykdė dauguma žudymų“,
– aiškina D. Katzas.
Jo manymu, menkas Lietuvoje išgyvenusių
žydų skaičius leido lengvai atsirasti „dvigubo genocido“
teorijai ir apsunkina komunikaciją Holokausto tema. Užsienyje
dažniausiai ignoruojamas, „dvigubo genocido“ judėjimas esą
ėmė plėstis į svarbias tarptautines organizacijas. Pernai
liepą Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija paskelbė
Vilniaus deklaraciją, kuri iš esmės atkartojo minėtą Prahos
deklaraciją. Šiame dokumente kalbama apie du totalitarinius
režimus – nacių ir sovietų, kurie abu vykdė genocidą.
„Gėda, kad Jungtinės Valstijos buvo
tarp šalių, balsavusių už šį apgalvotą istorijos iškraipymą,
kuris buvo skirtas išteisinti vietos dešiniųjų elementų Rytų
Europoje nusikaltimus per Holokaustą, eliminuojant paties
Holokausto atminimą“, – piktinasi D. Katzas.
delfi.lt
| 
