423 metais prieš Kristaus gimimą, per Didžiųjų Dionizijų šventę, Atėnuose buvo
pastatyta Aristofano komedija „Debesys“. Konkurse tada ji užėmė tik trečią
vietą: pirmąją gavo Kratinas už komediją „Butelis“ (apie paties dramaturgo
kovą su alkoholizmu), antrąją Amipsijus, apie kurį beveik nieko nežinome.
Jų komedijos neišliko, tuo tarpu „Debesys“ skaitomi ligi šiol. Literatūriniu
požiūriu tai bene geriausias Aristofano veikalas – su puikiais poetiškais
chorais, be to, nemeluotai juokingas.
Komedijos centre – sodietis Strepsiadas, šalia kurio namų įsirengė „mąstyklą“
filosofas Sokratas (tada jis dar buvo gyvas ir greičiausiai
matė spektaklį). Strepsiadas – patriarchališkai doras žemdirbys
, kurio sūnus, kaip paprastai būna, jau pasidavė naujoms
madoms ir dėl to kelia tėvui nerimą. Gal tas Strepsiadas
truputį komiškas, tačiau be jo, anot Aristofano, visuomenė
ir valstybė nedelsiant sugriūtų. Svarbiausias daiktas jam
yra tėvų priesaikai ir tautinės šventenybės. Jis žino, kad
pridera tikėti senaisiais dievais – tiksliau, atlikti ritualus
jų garbei. Jam viskas yra aišku, jis lengvai skiria gėrį
ir blogį, juodą ir baltą. Tuo tarpu Sokratas, pagal Aristofaną,
yra skeptikas ir reliatyvistas, bando vertinti daiktus ir
įvykius įvairiais požiūriais, netvirtina, kad tėvai visada
teisūs. Jis abejoja dievais – tai yra, tradicinėmis vertybėmis,
- netgi drįsta juos neigti. Mąstanti asmenybė jam svarbesnė
už kolektyvą, bendruomenę, tautą. Be to, jis domisi ne tik
Atika, ne tik savuoju demu, kaip Strepsiadas, bet ir kitais kraštais, netgi visata – taigi yra aiškus globalistas, kosmopolitas.
Šiandien daug kas įtartų, kad Sokratas yra žydas, ar bent
turėjo žydę motiną, o jei ne, tai jo žmona Ksantipė tikriausia
žydė. Bet tų laikų Atėnuose žydų nebuvo, ir apie juos vargu
ar kas buvo girdėjęs – beje, kaip ir Jeruzalėje vargu ar
buvo girdėję apie Atėnus. Kiek blogiau su homoseksualizmu.
Atėniečiai juo, tiesą sakant, pernelyg nesibaisėjo, bet Aristofanas
jo nemėgsta – vadina „nešvankia šlykštybe“. Tuo tarpu Sokratas,
nors ir buvo vedęs, atrodo, nevengė nuotykių su gražių jaunikaičiu
Alkibiadu ir kitais.
Strepsiadas nesėkmingai bando mokytis
„mąstykloje“, bet netrukus nusprendžia, kad Sokratas niekina
tai, kas švenčiausia, ardo moralę, nuodija protus, tvirkina
jaunuomenę, taigi silpnina tautos stuburą, ir dar pavojingu
metu, kai vyksta Peloponeso karas. Komedijos gale jis padega
„mąstyklą“, kurioje ima pleškėti Sokratas su svo pasekėjais.
Paskutinieji Sokrato žodžiai tekste – „Aš dūstu“. Autorius
aiškiai yra Strepsiado pusėje – taip Sokratui ir reikia.
Beje, komedija iš viso yra įskundimas – kaip sovietmečiu
sakydavome, donosas. Kaip visi žinome, Sokratas buvo atėniečių
nuteistas ir turėjo išgerti taurę nuodų – tiesa, tai įvyko
žymiai vėliau, bet jo kaltintojai daugmaž kartojo Strepsiado
argmentus.
Geroje dramoje nebūna taip, kad viena
pusė būtų visiškai neteisi. Taip nėra ir Strepsiado-Sokrato
(tiksliau, Aristofano-Sokrato) konflikte. Galima įžiūrėti
tiesos ir kai kuriuose Strepsiado samprotavimuose. Bet kad
ir ką sakysi, vienas skirtumas yra akivaizdus – Sokratas
nebūtų padegęs Strepsiado namų ir nebūtų jo įskundinėjęs
valdžiai.
Istoriškai laimėjo, kaip žinome, Sokratas.
Mes, apskritai paėmus, gyvename jo pasaulyje – skepticizmo,
laisvo mąstymo, tradicinių vertybių kritikos, globalizmo
pasaulyje. Tiesa, jis dar neapėmė viso gaublio – tarkime,
neapėmė islamo kraštų, - bet netrukus gal apims ir juos.
Už tą pasaulį buvo brangiai sumokėta ir ligi šiol mokama,
bet man jis mielesnis ar bent jau įdomesnis negu Strepsiado
pasaulis. Jei būtų laimėjęs Strepsiadas, tiksliau, Strepsiado
idėja – ligi šiol gyventume dorų, darbščių, patriarchališkų,
tėvynę mylinčių žemdirbių bendruomenėse, nieko nežinančiose
ir nenorinčiose žinoti apie tolimesnius kraštus ir visatą
– beje, apsuptose nekenčiamų ir iš tikro pavojingų barbarų
genčių. Sokrato pasaulyje daugmaž liko ir Strepsiadas, ir
jo vertybės – tiek, kiek jose buvo iš tikrųjų vertingo. Liko
Aristofanas, nes jis gerai rašė (kaip pasakytų Audenas, time
pardoned him for writing well). Strepsiado pasaulyje Sokrato
nė pėdsakų nebūtų.
Tiesa, Strepsiadas ir negalėjo laimėti.
Jeigu vieną kartą atsirado „mąstykla“, ji niekada neišnyks,
nors tu ją šimtus kartų padeginėtum. Galų gale ji visada
paims viršų.
Mūsų Sokratas buvo Vytautas Kavolis.
Niekas iš mūsų nėra nei Platonas, nei Aristotelis, nei netgi
Ksenofontas. Bet turbūt nebus nekuklu, jei pasakysime, kad
turime būti lietuviškais Faidonais, Faidrais arba Kritonais
– mokiniais, atsakingais už savo mokytojo minčių sklaidą
ir už jo atminimą.
Deja, šiandien Lietuvoje, kaip ir
sovietmečiu, man knieti pakartoti Sokrato žodžius iš Aristofano
komedijos – „Aš dūstu“. Turbūt ir pats Vytautas Kavolis juos
pakartotų. Beveik visi garsieji mūsų intelektualai pasuko
arba pradeda sukti ne Sokrato, o Strepsiado keliu, nors jau
du tūkstančius penkis šimtus metų – ir ne be pagrindo – manoma,
kad intelektualui labiau dera Sokrato kelias. Kalbama apie
tradicines Lietuvos vertybes, kurios yra priešingos ir priešiškos
abejotinoms Europos bei globalizmo vertybėms. Globalizmas
esąs tik plėšraus kapitalizmo priedanga ir pseudonimas, o
iš to plėšraus kapitalizmo turi naudos tik tamsios internacionalinės
jėgos – paprastai dėl viso pikto nesakoma, bet gana aiškiai
duodama suprasti, kad tai žydai (pavyzdžiui Sorosas). Tos
jėgos sąmoningai naikina tautas, o pirmiausia lietuvių tautą,
kurios neapkenčia daugiau negu visų kitų. Juo daugiau tolerancijos,
juo mažiau Lietuvos, - sako filosofas Arvydas Juozaitis:
jei būsime tolerantiški, mus paskandins svetimos kultūros
ir rasės, mūsų šventą gintarinį pajūrį užplūs visokie perėjūnai, nuo kurių desperatiškai
gynėmės ir daugmaž (nors, žinoma, ne visai) apsigynėme sovietmečiu.
Filosofas Vytautas Radžvilas kalba apie globalistinę indoktrinaciją,
smegenų plovimą, apie eurokolaboravimą. Daugeliui tas „eurokolaboravimas“
Iš esmės nesiskiria nuo kolaboravimo su sovietais, nebent
yra dar blogesnis, nes tauta dabar nyksta greitesniu tempu.
Filosofas Romualdas Ozolas laimina ksenofobų grupes. Tokios
grupės ne tik dalija šalies gyventojus į lietuvius ir nelietuvius,
bet ir pačius lietuvius – į gerus ir blogus, tikrus ir kosmopolitinius,
net „genetiškus patriotus“ ir „genetiškus išdavikus“. Tikras
lietuvis yra tik tas, kuris nemėgsta, o dar geriau nekenčia
rusų, lenkų, žydų, taip pat ir vakariečių, mėgsta nebent
palestiniečius (beje, nesunku įsivaizduoti, ką mūsų patriotai
pradėtų sakyti apie palestiniečius, jeigu su jais susidurtų
kasdienybėje, kaip susidūrė su čečėnais). Seimas, apsijuokdamas
prieš Europą, neretai keldamas jos pasibjaurėjimą, priiminėja įstatymus apie raides „w“ draudimą pasuose ir apie draudimą platinti
seksualinę informaciją, o asmenys, laikantys save laisvės
kovotojais, apmėto akmenimis gėjų eitynes (gink Dieve, ne
nacių simpatikų eitynes). Lukterėkime, ir ko gero atsiras
seimūnų, padeginėjančių „mąstyklas“.
Esu skaitęs – tiesa, ne lietuvių spaudoje,
- interviu su mergina iš Europos, kuri atsako į klausimą,
kuo skiriasi Rytų Europos politinė scena nuo Vakarų politinės
scenos. „Matote, pas jus iš viso nėra kairiųjų,“ sako toji
europietė. „Tie, kurie pas jus vadinami kairiaisiais, pas
mus vadinami dešiniaisiais. O tie, kurie pas jus vadinami
dešiniaisiais, pas mus vadinami pusgalviais“.
Leonidas Donskis – vienas iš nedaugelio
mūsų intelektualų, kuris dar neatmetė Sokrato priesaikų –
viešai klausia: kas su mumis atsitiko? Deja, neatsitiko nieko
ypatingo: panašios tendencijos ryškėjo dar Sąjūdžio laikais,
nors tad laisvės siekimas buvo toks uždegantis ir patrauklus,
kad norėjosi jų nepastebėti. Sovietinė sistema buvo atmesta
pirmiausia ar net išimtinai, dėl to, kad ji daugumos nuomone,
kėlė mirtiną pavojų tautai. Iš tikrųjų reikalas nebuvo toks
paprastas. Sovietinę sistemą reikėjo atmesti dėl trijų priežasčių.
Pirma, ji buvo ekonomiškai neįgali – stūmė imperiją, taigi
ir Lietuvą, į vargą ir beviltišką atsilikimą. Antra, ji gėdingai
varžė žodį, mintį ir sąžinę, skatino melą bei konformizmą.
Trečia, ji izoliavo mus nuo pasaulio, taigi nuo naujų idėjų,
mokslinių ir buitinių pasiekimų. Tuo tarpu tautai kaip tokiai,
bent po Stalino epochos, didelio pavojaus nebuvo – tą neginčijamai
įrodo faktas, kad tauta ir kalba išliko neišnykusios, nes
nesumažėjusios per penkiasdešimt su viršum metų. Stalino
laikais sovietai mąstė ne tautinėmis, o klasinėmis, vėliau, po Stalino, grynai
pragmatinėmis kategorijomis: jeigu tu nesipriešinsi mūsų
valdžiai, tai nebūsi naikinamas ir galėsi daryti karjerą,
vis vien kokiai tautai priklausai. Kitas dalykas – tavo mentalitetas
ir moralė: juos mes suksime tokia linkme, kokia mums paranki.
Kas sovietams tikrai rūpėjo padaryti,
tas jiems ir pavyko: savo valdinius, kad ir kokia kalba jie
kalbėtų ir kuo save laikytų, jie smarkiai demoralizavo, įdiegė
jiems siaurą primityvų mentalitetą, kurio dalis, beje, buvo
ir ksenofobija, ir neapykanta visokiems „kosmopolitams“.
Iš esmės jie puikiai užkonservavo kaip tik tokią lietuvių
tautą, kokia patinka mūsų pseudointelektualams.
Sąjūdžio laikais buvo lengviausia
išjudinti mases, pabrėžiant tautinį momentą, nes tai nereikalauja
gilesnės refleksijos – į tautinius šūkius dauguma reaguoja
automatiškai ar beveik automatiškai, tautinė savigarba yra
savaime kilnus dalykas. Tų laikų entuziazmas buvo gražus,
o sudėtos aukos vertos didelės pagarbos. Bet šiandien regime
ir tautinių šūkių išvirkščiąją pusę. Bent penkiasdešimt metų,
o gal ir ilgiau (jei turėsime galvoje Smetonos autoritarizmo
laikotarpį) Lietuvoje stigo normalios, „sokratiškos“ intelektualios
terpės. Žmonės įprato mąstyti vien tautinėmis kategorijomis,
prarado norą ir sugebėjimą pripažinti, kad esama kitokių
kategorijų, kitokių vertybių – kartais netgi svarbesnių.
Įsivyravo primityvus, nereflektuojantis nacionalizmas – sakyčiau,
„strepsiadiškas“ savojo demo kultas, noras įamžinti uždarumą
ir provincializmą. Jį, beje, palaiko ir stiprina faktas,
kad Lietuva visada buvo – nors nebėra – agrarinė, sodiečių
visuomenė. Jį stiprina nauji istorijos reiškiniai – didėjanti
nelygybė, naujoviška beatodairiška korupcija, pasaulinė ekonominė krizė ir dėl to atsiradusi
vartotojiškų siekių frustracija (kaip tik dėl tokių dalykų
kadaise atsirado nacizmas, o, beje, ir komunizmas). Nesinori
sakyti, bet turbūt netenka abejoti, kad daugelis mūsų intelektualų,
dabar pasukusių Strepsiado keliu, niekada nebuvo tikri intelektualai
– buvo veikiau karjeristai, kuriems nepavyko užimti visuomenėje
vietos, atitinkančios jų troškimus, ir kurių frustracija
puikiai atliepia platesnių sluoksnių frustraciją.
Nesunku pastebėti, kad šioje bėdoje
nesame vieniši. Agresyvi ksenofobija, izoliacionizmas, itin
tamsybiškas klerkalizavimas puikiai pastebimi Lenkijoje –
gal net labiau, negu pas mus (mūsų Bažnyčia ne tokia įtakinga,
bet ir ne taip toli nukrypusi į dešinę). Tiesa, Lenkijoje
gajesnis ir protestas prieš tuos reiškinius – yra stipri,
net galinga intelektualių grupė, nuo Adamo Michniko ligi
Andrzejaus Wajdos, kuri puikiai analizuoja ir stabdo. Dar
blogiau yra Vengrijoje ir Slovakijoje, kur fašistoidinės
tendencijos toli prasiskverbė į valdžią, o pasipriešinimo
joms ne tiek daug. Šį bei tą būtų galima pasakyti ir apie
brolius pabaltiečius. Bet apsiribokime lietuvišku pasaliu.
Tėvynę, tautą ir lietuvybę dera mylėti.
Pridursiu, kad man asmeniškai lietuvių tautos ir kalbos klestėjimas
yra ypač svarbus, nes esu ne tik publicistas, bet pirmiausia
poetas – taigi man rūpi lietuviško žodžio likimas. Tiesiog
rūpi turėti skaitytoją, ir ne tik šiandien, bet ir ateityje.
Tačiau nesutinku, kad dera mylėti tik tokią tėvynę, tautą
ir lietuvybę, kokias įsivaizduoja daugelis mūsų filosofų
ir nefilosofų – atseit, mylėti ir baigta, jokiu būdu jų nereflektuoti.
Tauta, anot tų filosofų ir nefilosofų, be galo silpna ir
menka – jei neaptversi jos tvora, geriausiai netgi spygliuota
viela, ji nedelsiant sužlugs. Be to, ji būtinai turi turėti
priešų. Lietuvoje populiari nacistams artimo mąstytojo Carlo
Schmidto doktorina, nors jos rėmėjai kartais gal net negirdėjo
to vardo. Pasak tos doktorinos, tautą, iš viso visuomenę
integruoja ir palaiko tik priešo įvaizdis. Labai geri Schmidto
mokiniai, irgi ne visada apie jį girdėję, buvo sovietai.
Mes irgi dažnai netikime, kad Lietuva gali išlikti laisvės
sąlygomis, neturėdama ir pati nesikurdama sau priešų. Mums netelpa galvoje, kad pasaulis
gali būti ne toks jau blogas, o pasaulinė politika nebūtinai
mums žalinga.
Vytautas Radžvilas kalba apie Lietuvos
išvalstybinimą, nutautinimą, valstybinės ir tautinės sąmonės
dekonstrukciją Europos Sąjungoje. Kad ir keista, iš dalies
su juo sutinku. Taip, dekonstruojama anachroniška, XIX amžiaus
ir Smetonos laikų valstybinė ir tautinė sąmonė, kurią užkonservavo
sovietmetis, ir kurią dekonstruoti seniai laikas. Turi atsirasti
nauja valstybinė ir tautinė sąmonė, tokia kaip dabartinių
vokiečių, anglų ar prancūzų, o ne tokia, kaip Radio Maryja
lenkų arba Dugino bei Prochanovo rusų. „Mano adresas ne namas
ir ne gatvė – mano adresas Europos Sąjunga“, toliau ironizuoja
Radžvilas. Taip, mano adresas – ne menkutė, izoliuota, visų
aplinkui neapkenčianti ir bijanti Lietuva, o Lietuva Europoje,
Lietuva pasaulyje. Lietuvos valstybės interesas yra įsijungimas
į globalinį ryšių tinklą – į kurį, beje, pamažu įsijungia
ir mūsų tradiciniai priešininkai – o ne atsitvėrimas nuo
jo. Europos Sąjunga, kad ir kokia ji būtų, kad ir kokias
krizes ji pergyventų, keičiasi ir auga, ji yra Sokrato, o
ne Strepsiado puseje. Tapatinti ją su TSRS yra piktybiška demagogija – šiaip ar taip, kiekvienas
lietuvis žino, kuo skiriasi Kolyma nuo Dublino ar Londono.
Gyvename epochoje, kada pradeda keistis
pati tautos sąvoka. Pirmiausia, interneto ir lėktuvų epochoje
silpnėja ryšys tarp tautos ir teritorijos. Šiandien galima
būti lietuviu ir vaisingai dalyvauti Lietuvos gyvenime net
tada, jei tavo svarbiausias būstas yra kitame kontinente.
Žinoma , tam reikia protingai išspręsti Lietuvos pilietybės
klausimą. Antra, tauta darosi ne tiek protėvių kilmės, kiek
laisvo pasirinkimo reikalu. Daugelį apima stačiai rasistinis
siaubas pagalvojus, kad lietuviu gali būti laikomas vietnamietis
arba juodaodis, jeigu jis gyvena Lietuvoje, turi jos pilietybę
vykdo piliečio pareigas ir kalba lietuviškai – juo labiau
lietuvis gali būti (ir turi būti) laikomi jo vaikai. Bet
toks yra vienintelis humanistinis ir šiuolaikinis, taigi
vienintelis priimtinas požiūris. Beje, visa tai nėra didelė
naujovė. Ne tik žydų, bet ir airių dauguma gyvena diasporoje,
ir tai anaiptol nekenkia nei Izraeliui, nei Airijai. Italų,
graikų ir kitos diasporos taip pat didžiulės, bet Italija
ir Graikija dėl to nežuvo. Antra vertus, Europos valstybės priėmė ir tebepriima daugybę imigrantų. Kad
ir kokios būtų su tuo susijusios problemos, kad ir kiek jas
bandytų išpūsti rasistai, nei viena Europos Sąjungos tauta
nerodo nutautėjimo požymių. Beje, be imigrantų daugelis jų
seniai būtų žlugusios ekonomiškai, taigi ir valstybiškai,
ir tautiškai.
Esama taip pat psichologinio komplekso,
kurį pavadinčiau „nepriklausomybės fetišizmu“. Savarankiškas,
nieko neribojamas valstybingumas laikomas absoliučia ir pirmąja
vertybe, nepalyginti svarbesne už demokratiją, žmogiškumą
ar sveiką protą. Tą požiūrį bandoma remti emocijomis ir ekstaitiškomis
liturgijomis. Bandymai jį modifikuoti ar kvestionuoti apibrėžimas
kaip valstybės išdavimas, baustinas griežčiausiomis bausmėmis
ligi sušaudymo imtinai. Girdi, tuo paniekinamai tautos ilgaamžiai
žygdarbiai ir kančios.
Tuo tarpu nepriklausomybė nėra tikslas
sau, o būdas užtikrinti tautos gerovę. Žinoma, tai tinkamiausias
būdas: todėl visą savo sąmoningą gyvenimą pasisakydavau ir
dabar pasisakau už nepriklausomą Lietuvą. Bet nepriklausomybė
be jokių apribojimų praktiškai neįmanoma, o jeigu įmanoma,
tai žalinga. Ji yra anachroniškas mentalinis konstruktas,
paveldėtas iš XIX amžiaus svajotojų. Beje, ateityje (tiesa,
gana tolimoje) nepriklausomas valstybes iš viso galbūt pavaduos
globalinė sąjungą, kurios bruožai pastebimi ir dabar: tai
anaiptol nereiškia, kad išnyks tautiniai skirtingumai, kalbos
ir tradicijos. Absoliučiai nepriklausoma šių dienų pasaulyje
yra nebent Šiaurės Korėja; visos kitos šalys, įskaitant JAV
ir Rusiją, daugiau ar mažiau riboja savo veikimo laisvę,
atsižvelgdamos į kitų interesus (būna, kad ir neatsižvelgia,
bet tada yra teisingai baramos). Jei kas nori gyventi tobulai
nepriklausomoje Šiaurės Korėjoje, tegu gyvena, bet tautai
to prašom nesiūlyti.
Iš viso kurti fetišą, stabą iš valstybės
– nepriimtina praktika, nes ji pažeidžia pirmąjį Dievo įsakymą,
privalomą ir krikščioniui, ir šiaip jau mąstančiam žmogui.
Emocijos ir ekstatiški ritualai yra gana pavojingas daiktas
– tuos metodus naudojo ir nacizmas, ir stalinizmas. Šių dienų
valstybės remia savo teisę egzistuoti ne protėvių žygdarbiais
ir kančiomis, o tuo, kaip funkcionuoja jų ekonomika, teisė,
administracija, savivalda. Šiose srityse, deja, dar maža
kuo galime didžiuotis.
Ksenofobija ir izoliacionizmas akivaizdžiai
atsiliepia mūsų santykiams su kaimynais. Esu ne kartą kalbėjęs
apie pavojingą „lietuviškąją triadą“ (sakyčiau, lietuviškąjį
Bermudų trikampį) – nesutarimus su rusais, lenkais ir žydais,
arba su Rusija, Lenkija ir Izraeliu. Sąjūdžio ir ankstyvosios
nepriklausomybės laikais kartais atrodė, jog tie nesutarimai
pamažu, bet sėkmingai sprendžiasi. Deja, taip nėra – šiandien
jie pastebimai aštrėja. Į tai man bus atsakyta: „čia ne mes
vieni kalti“. Sutinku, bet polinkis kalbėti, juo labiau šaukti
apie kitų kaltes (nors tai psichologiškai suprantama reakcija)
tik sunkina problemą. Kalbėjimas apie savo kaltes (kuris
reikalauja vidinio brandumo ir tam tikrų pastangų) ją gali
kiek palengvinti.
Santykiuose su Vilnijos lenkais ima
veikti tragiškas grįžtamasis ryšys: vienų nenuolaidumas stiprina
kitų nenuolaidumą. Ko gero, tas grįžtamasis ryšys veikia
nuo 1939 metų. Kada Vilnija grįžo Lietuvai, daugelis tenykščių
gyventojų dar nesunkiai galėjo pakrypti Lietuvos pusėn. Dažnas
jų sutiko ir net norėjo vadintis lietuviu, tik kitonišku,
lenkiškai kalbančiu, išlaikančiu ryšį su lenkų kultūra. Tai
buvo tiesiog sudėtingesnė tautinės sąmonės forma, būdinga
tokiems žmonėms kaip Mykolas Riomeris. Kiti, kaip žinoma,
aiškios tautinės sąmonės iš vis neturėjo. Treti buvo nevietinės
kilmės lenkai, bet tai nereiškė, kad juos derėjo diskriminuoti.
Tačiau jau 1939 metais prasidėjo įkyrus ir beatodairiškas
krašto lietuvinimas, visiškai neatsižvelgiąs į jo ypatingumus,
į sudėtingas ir ne tokias sudėtingas sąmonės formas. Jis
buvo pagal išgales tęsiamas nacių okupacijos metais. Tai
lėmė nepalankų Lietuvai lūžį – vietos žmonės įpyko ir pasirinko
ne lietuviškumą, o lenkiškumą. Buvo ir kitokių priežasčių,
bet, manau, nėra jokios abejonės, kad tokią plėtotę nemaža dalimi lėmė mūsų siaurakakčiai patriotai.
Dabar, ko gero, daug sunkiau užgesinti priešiškumą, negu
anuomet. Vienintelis dalykas, kurį galiu rekomenduoti – nepilkime
benzino į ugnį. Ne vienas mūsų politikas laiko lenkus ir
kitas etnines mažumas nelojaliomis ex definitione, o jau
jų bendruomenių vadovus – paprasčiausia penktąja kolona.
Net jeigu laikysimės tokio požiūrio – kuris man atrodo klaidingas,
- valstybės interesas yra penktąją koloną ne didinti, o mažinti;
ne stumti kitataučius nuo savęs, nuolat juos puldinėt, pabrėžti
jų priešiškumą ir demaskuoti jų kėslus, o priešingai, juos
prie savęs įvairiais protingais būdais – taip pat nuolaidomis
– pritraukti.
Santykiuose su žydais nematyti nieko
naujo. Ir toliau pykstama ant Efraimo Zuroffo, bandoma pagrįsti
„dvigubo genocido“ teorija, ir reikalaujama: „Nedrįskite
mūsų vadinti žydšaudžių tauta“. Be abejonės, lietuviai nėra
žydšaudžių tauta. Bet, deja, pastarųjų metų praktika duoda
pagrindo vadinti lietuvius žydšaudžių advokatų tauta. Kad
ir ką manytum, apie Efraimą Zuroffą, jo teisybė, kada jis
sako, jog lietuviai, skirtingai negu kroatai, nenuteisė nė
vieno žydšaudžio. Priešingai, visuomenės ir teismų neartikuliuotas,
bet aiškiai juntamas nusiteikimas buvo, kad visas tokias
bylas pridera tyliai sabotuoti. Nesame pribrendę tam, kad
suvoktume: neleistina teisinti ir remti nusikaltėlio tik
todėl, kad jis etninis lietuvis (laikąs save patriotu), o
jo aukos ir ieškovai – nelietuviai.
Sakiau ir sakysiu, kad šioje srityje
buvo padarytos dvi didelės klaidos, kurias anksčiau ar vėliau
reikės ištaisyt. Pirmoji klaida liečia 1941 metų Laikinąją
vyriausybę. Būtina be jokių išlygų pareikšti, kad naujoji
Lietuva kategoriškai neįjungia šios tradicijos į gerbtinų
ir sektinų tradicijų skaičių. Laikinoji vyriausybė iš esmės
nesiskiria nuo Tiso vyriausybės Slovakijoje ir Paveličiaus
vyriausybės Kroatijoje, kurių nė vienas rimtas istorikas
nelaiko teigiamu daiktu. Vadiname jos narius patriotais –
subjektyviai jie tokie ir buvo, - bet negalima gerbti patriotų,
padariusių savo kraštui didžiulės žalos, kurios ligi šiol
nepajėgiame išsrėbti. Juk jie pakenkė Lietuvos prestižui
labiau negu kitas Lietuvos priešas. Jei leistinas „alternatyvinės
istorijos“ eksperimentas – įsivaizduokime, kad Lietuvą 1944
metas išvaduoja Vakarų sąjungininkai, ir į ją grįžta Stasys
Lozoraitis, tuo metu nominalus valstybės galva. Be abejonės,
tada būtų tekę (kad ir nenoromis) surengti Laikinosios vyriausybės
procesą, kaip Prancūzijoje buvo surengtas Pétaine‘o procesas. Pétaine‘as irgi buvo patriotas, nusipelnęs
Prancūzijai karo lauke, ir norėjo išsaugoti jos nepriklausomybę,
nors ir sąjungos su Hitleriu kaina. Kai kurie Laikinosios
vyriausybės nariai gali būti išteisinti, bet tikrai nė vienas
jų nebūtų gavęs ordino ir nebūtų paskelbtas tautos patriarchu.
Priminsiu, kad po karo Lozoraitis, o kurį laiką ir VLIK‘as
nuo jų gana aiškiai atsiribojo.
Antroji klaida – genocido sąvokos
infliacija, nutrinanti skirtumus tarp holokausto ir kitų
totalitarinių nusikaltimų (beje, tą infliaciją dar prieš
atgaunant nepriklausomybę skatino mūsų emigrantai). Vilniaus
centre esantį muziejų derėtų vadinti ne genocido muziejumi,
o pavyzdžiui, komunizmo nusikaltimų muziejumi. Kitaip jis
visada generuos įtampą ir trintį, ne tik prieštaraujančią
sveikam protui, bet ir žalingą Lietuvos valstybės interesui..
Sudėtingiausias yra santykių su Rusija
klausimas, nes šių dienų Rusija duoda pagrindo ja nepasitikėti.
Bet čia nereikia perlenkti lazdos, nedera užmiršti, kad reikalai
gali pasisukti ir kitaip. Dešimtys mūsų politologų ir žurnalistų
yra pavertę savo specialybe Rusijos demaskavimą (beje, ir
Vilnius lenkų demaskavimą, ir „žydų pretenzijų“ demaskavimą).
Pasak jų peršamo mentaliteto, Rusijos interesai visada priešiški
Lietuvos interesams, ir kitaip negali būti. Rusai jokiu būdu
nėra stalinizmo aukos, o yra sąmoningi jo šalininkai ir tęsėjai
(taip pat duodama suprasti, kad stalinizmas šimtą kartų blogesnis
už nacizmą). Bet kokie Rusijos veiksmai, sekant tuo požiūriu,
turi piktų intencijų. Kiekvienas Rusijos priešas – net jeigu
jis neatsakingas, nekompetentingas arba ne itin civilizuotas
– automatiškai yra Lietuvos draugas. Jei Rusijai sekasi,
tai baisu, jei nesiseka, tai didelė laimė; Rusijos klestėjimas,
ekonominis ir kultūrinis atgimimas būtų baisiausia, kas gali
ištikti jos kaimynus ir pasaulį. To nesupranta naivūs arba savanaudiški Vakarai, kurie baigia su Rusija susitarti, pasmerkdami
mus nevisiškai aiškiam, bet be abejonės klaikiam likimui.
Visa tai primena karikatūra, kurią neseniai mačiau lenkų
žurnale. Du sodiečiai sėdi ant potvynio apsemtų namų stogo.
Vienas jų sako: „Vajėzau! Ką tas Putinas dar prasimanys“.
Mano prognozė būtų kitokia: ekonominės
bei demografinės priežastys privers ir jau verčia Rusiją
destalinizuotis, nors tame kelyje pasitaiko ir gali pasitaikyti
nesimpatingų vingių. Galima ne be tam tikro pagrindo tikėtis
Rusijai tokios išeities, kokią savo metu pasirinko Mustafos
Kemalio Turkija. Apskritai paėmus, turkai nebesvajoja apie
imperiją ir niekam nėra mirtinai pavojingi – nei bulgarams,
nei serbams, nei graikams, pagaliau netgi armėnams. Jie,
beje, yra NATO nariai – drauge su graikais, su kuriais ne
per seniausiai kovėsi ir ligi šiol nesutaria dėl Kipro. Rusija,
panaši į Kemalio Turkiją, atitiktų mūsų interesus, nors ne
mūsų amžinai konfrontuojančių ir nieko kito nemokančių politikų
interesus. Neturėtume savo nuolatiniu nepasitikėjimu bei
tolydžio pabrėžiamomis pretenzijomis kliudyti tokiai Rusijai
atsirasti. Be kita ko, nesibaigiantis sąskaitų suvedinėjimas
su Rusija ir senųjų žaizdų demonstravimas turbūt jau darosi
įkyrus gyventojų daugumai.
Grįžkime prie Aristofano. Kas mums
lieka dabartinėje ne itin linksmoje situacijoje? Savo nuomonės
skleidimas ir gynimas, net jeigu prieš ją būtų tautos ar
bent tautos intelektualų dauguma. Maži, bet atkaklūs būreliai,
nedidelės, bet padorios „mąstyklos“. Į tai, galimas daiktas,
bus pasakyta: „ Jūs reikalaujate tolerancijos, bet jūs netolerantiški
mums, tikriesiems Lietuvos patriotams“. Taip nėra: mes tik
draudžiame drausti, draudžiame prievartauti. Esame už normalias
demokratines praktikas. Gali nesutikti su gėjais ir net jų
nemėgti, bet negali jų plūsti ir apmėtyti akmenimis. Gali
pasisakyti prieš imigraciją, bet negali niekinti, mušti ir
žiauriai deportuoti imigrantų. Gali turėti savo politiką,
bet negali dieną naktį skelbti tos politikos priešininkų
išdavikais ir svetimųjų agentais, kuriems nėra vietos Lietuvoje.
Gali diskutuoti (mes neslėpsim, kad tavo nuomones laikome
klaidingomis ar anachroniškomis), bet negali diskriminuoti.
O jei bandysi įvesti fašistoidinę, neototalitarinę tvarką
– turėsi skaitytis ne tik su Briuselio nepasitenkinimu, bet pirmiausia su pilietiniu nepaklusnumu
ir pasipriešinimu. Summa summarum lieku optimistas: po nepriklausomybės
atgavimo, po ekonominės bei politinės transformacijos ateis
laikas ir mentalinei transformacijai. Bet reikia prie jos
prisidėti, o ne pasiduoti tiems, kas bando įamžinti prieštvaninį
mentalitetą.
bernardinai.lt
|