Skamba S.Wiesenthalio centro direktoriaus E.Zurofo ir jam pritariančių pasipiktinimo balsai dėl 2008 metais priimtos Prahos deklaracijos „Dėl Europos sąžinės ir komunizmo“. Deklaracijoje ne tik nacių, bet ir sovietų nusikaltimai įvardijami nusikaltimais žmonijai: „Europa nebus vieninga, jei negalės dar kartą suvienyti savo istorijos, pripažinti komunizmo ir nacizmo bendru palikimu ir surengti sąžiningos ir išsamios diskusijos apie visus praėjusio amžiaus totalitarinius nusikaltimus.“

Kritikai pasisako kategoriškai prieš, jų supratimu, nacių ir sovietų nusikaltimų lyginimą. Lygiai taip pat, kaip jie kadaise pasisakydavo prieš V.Adamkaus įsteigtą nacių ir sovietų nusikaltimų tyrimo komisiją.

Gali kilti mintis, kad tokią jų nuomonę remia kiekvienas žydų kilmės pilietis pasaulyje. Mat per visus įmanomus informacijos kanalus teigiama, kad toks bandymas sulyginti dviejų totalitarinių režimų nusikaltimus, skirtas sumenkinti Holokausto tragediją. Izraelyje šiandien kaip tik šiuo klausimu įsiliepsnojo aršiausi debatai.

Prahos deklaracija remiantis, pasak tokios nuomonės gynėjų, ypač Lietuvoje siekiama paneigti savų piliečių nusikaltimus, įvykdytus prieš žydų kilmės bendrapiliečius Antrojo pasaulinio karo metu.

Peršasi klausimas - kokiu pagrindu S.Wiesenthalio centro direktorius kišasi ir remia politiką, kurią diktuoja Rusijos vadovai, bet kokia kaina bandantys revizuoti stalinizmo ir komunizmo nusikaltimus? Gaudyti nusikaltėlius naikinusius žydus, spausti vyriausybes aktyviai prisidėti prie tokių nusikaltėlių patraukimo teisman - toks tiesioginis S.Wiesenthalio centro uždavinys.

Tad kokiu tikslu šie kritikai tapo Gėrio kovos prieš Blogį naratyvo gynėjais, kur “gėriu” virto komunistinė diktatūra, išžudžiusi, apiplėšusi, darbo vergais pavertusi dešimtis milijonų žmonių, tarp jų ir žydus?

Suprantu, kad Izraeliui holokaustas yra tas kitas, vienu metu jungiantis ir tuo pačiu suteikiantis izraeliečiams kolektyvinį naratyvą. Jis kalba apie Izraelio valstybę, kaip vienintelę žydų gynėją, garantuojančią žydams, kad holokaustas nepasikartos. Todėl Izraelio karinė vadovybė ir siunčia kasmet savo karius į Lenkiją ar Lietuvą aplankyti žydų žudynių vietas.

Keista, pavyzdžiui, Lietuva jau bando pasisemti dvasinių jėgų iš didingos savo istorijos, tikrų ar menamų žygdarbių, tačiau Izraelis – iš žydų kančios. Bet tai kita istorija.

Taigi, taip pat suprantu, kodėl analogiško pobūdžio naratyvas apie Gėrio kovą prieš Blogį skiriamas Rusijos visuomenės daliai, nenorinčiai prisiminti bolševikų ir Stalino eros milijoninių aukų. Nes dar neišmirė daugelis tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvavusių savų piliečių žudynėse ir persekiojimuose. Todėl Rusijoje panašūs į Niurnbergo teismą procesai nevyksta.

Tačiau, kartoju, man nesuprantama, kodėl žydų kilmės Prahos deklaracijos kritikai nesusimąsto dėl tokio suklastoto naratyvo rėmimo pasekmių išgyvenusiems stalinizmo žudynes, trėmimus, persekiojimus, okupacijas. Jiems teko patirti ne tik nacių pragarą, bet dar dešimties metų stalininio kumunizmo pragarą, jau nekalbant apie 50 metų jų tėvynių okupaciją.

Kai tie, išgyvenusieji po stalinizmo represijų, klausia, kodėl jiems, žydams, skiriamas toks dėmėsys jų kančiai, tiems klausiantiems atsakoma, kad tame Blogyje buvo dar didesnis Blogis – holokaustas. Todėl jų patirtų kančių lyginti negalima, nes jų kančia nepatenka į Gėrio kovos prieš Blogį – komunistų prieš nacius naratyvą. Amoralesnio argumento dar reikėtų ilgai paieškoti. Toks argumentas nemaloniai kvepia politine demagogija. Amoralus politinis kontekstas, kuriame vieni žudikai, tarp jų ir žydų kilmės, tampa teigiamais žudikais (kalbu apie visą bolševizmo viešpatavimo periodą).

Viena yra teigti holokausto išskirtinumą, pagrįstai jaudintis dėl Prahos deklaracijos galimo naudojimosi niekingiems tikslams, o visai kas kita, remiantis tuo išskirtinumu, bandyti priversti kitus menkinti savo kančias, nekreipti dėmesio į istorinius faktus.

Apie tai rašo ir Barry Rubinas, Globalių tyrimų ir tarptautinių santykių centro direktorius, taip pat Tarptautinių santykių ir Turkijos studijų Artimųjų Rytų leidinio redaktorius. Savo straipsnyje konservatyviame Izraelio dienraštyje “Jerusalem Post” (str. „Tie, kurie nesirūpina praeitimi, praranda ateitį“), jis teigia, kad kaip tik dėl pačių žydų ir Izraelio interesų jiems reikia remti Prahos deklaraciją. Nes, autoriaus žodžiais, „Ši deklaracija siekia diskutuoti, atskleisti, demaskuoti ir pripažinti komunistų nusikaltimus taip pat, kaip ir nacių“.

Autorius pateikia sąrašą, kuris, jo manymu, kaip tik parodo tokio Prahos deklaracijos nerėmimo klaidingumą. Tokios pozicijos pasekmė, anot jo, yra įvaizdis žydų, ginančių totalitarinę komunistų sistemą, išžudžiusią, nukankinusią milijonus žmonių, tarp jų šimtus tūkstančius žydų.

Laidojimas fakto, kad sovietai sistemiškai naikino žydų bendruomenes bei religiją ir jidiš kalbą.

Susipažinimas su visa žydų persekiojimo ir kančių po komunizmo padu apimtimi tampa neįmanomu. Komunizmo egzistavimo metu po 1945-tųjų metų jis tapo pagrindine skatinanti antisemitizmą jėga.

Didėjanti atskirtis tarp žydų, kentėjusių komunistinę priespaudą, ir nerusų kilmės gyventojų, tuo sustiprinant neigiamą tarpusavio trintį.

Užtikrinimas, kad Vakarų jaunimas nieko nesužinos apie nusikaltimus, įvykdytus komunistinės diktatūros. Jie yra indoktrinuojami tikėjimu, kad tik politinė dešinė gali būti antisemitinė. Tuo stiprinama kraštutinių kairiųjų pozicija bei galia daryti įtaką visuomenei, dažnai apsimetančia liberalia. Tai būdas skatinti šmeižtą bei neapykantą Izraeliui.

Trukdymas žydams suprasti, kad šiandien pagrindinė antižydiškų jėgų doktrina Vakaruose yra formuojama kraštutinių kairiųjų, o ne, kaip tai buvo per pastaruosius 150 metų, dešiniųjų. Tokiu būdų stumiama kraštutinių kairiųjų antiizraelietiška pozicija bei atsiskyrimas nuo savo nuosavos visuomenės.

Trečiojo pasaulio pseudokairiųjų režimų ir doktrinų įteisinimas. Jie kurią vaizdą, kad jie yra vieninteliai teisėti, todėl visiškai nesugadinti ir laisvi nuo antisemitizmo per definiciją.

Palengvinimas Vakarų radikalams susijungti su radikaliaisiais islamistais, remiantis bendra platforma – neapykanta Izraeliui. Ir, dažnai, kasdieniame gyvenime, žydų bendruomenių Vakaruose šmeižimas. Lietuvos užsienio reikalų ministerija turėtų padėkoti ponui Barry Rubinui už tai, kad jis atliko jų darbą - puikiai išdėstė Prahos deklaracijos esmę suprantama kalba. Bent reikėtų visoms ambasadoms išsiųsti jo straipsnį ir tokiu būdu išvengti nereikalingų nesusipratimų ar nemokėjimų suprantamai paaiškinti pasaulio žiniasklaidai, kodėl Lietuva remia Prahos deklaraciją. Ir kodėl dėl to neturėtų gėdytis.

Ta pačia tema rašyti į Vilnių atvyko “Jerusalem Post” žurnalistas. Šiaip straipsnis gavosi, iš pirmo žvilgsnio, objektyvus. Vis dėlto, Jeruzalės žurnalistas sugebėjo kito Vilniuje gyvenančio žydų nacionalisto, profesoriaus Dovydo Katzo lūpomis apdergti vieną iš Prahos deklaracijos iniciatorių, Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininką Emanuelį Zingerį. Jis išvadino jį be jokio dokumentuoto pagrindo Lietuvos žydų priešu, tai yra lietuvių pakaliku.

Tai ir įstringa nieko nesuprantančiam vidutiniam žydų kilmės skaitytojui. E.Zingeris, kaip vienintelis žydas, pasirašęs po deklaracija, ne kartą buvo rimtai raginamas atsiimti savo parašą. Jis ne kartą patarė izraeliečiams aktyviau užsiimti komunizmo nusikaltimų prieš žydų tautą ir pasaulį tyrimais. Ir, galiausiai, nereikia pamiršti, kad Prahos deklaraciją pasirašė iškiliausi Vakarų Europos demokratai, įskaitant Vaclavą Havelą, ne kartą gynusį Izraelio valstybės teisę į egzistenciją.

Ne veltui ponas E.Zurofas suniekino ir Lietuvos premjero iniciatyva sukurtą Litvakų paveldo forumą, įtardamas jį panašiais „neteisingais“ tikslais. Tuo netiesiogiai išvadindamas forumo žydų bendruomenių atstovus lietuvių pakalikais.

Tokie pareiškimai ir yra pasidavimo neskaidriems politiniams žaidimams rezultatas į kuriuos ponas E.Zurofas, deja, įklimpo. Nors už vieną žydų nacionalistą du lietuvių nacionalistus reikėtų duoti, (apie tai kitą kartą), bet galiausiai, ir tiems, ir aniems reikėtų priminti, kad mes esame žydų kilmės Lietuvos piliečiai. O ne mažo, rumšiškinio štetlo rezervato bendruomenė, nežinia kam lojali. Ponas Efraimas Zurofas, pats būdamas istoriku, puikiai žino, kad istorija neklastojama, istorija nežaidžiama. Iš jos mokomasi. Prahos deklaracijos kritikams derėtų suprasti, kad jie patys Maskvos akyse tapo jai naudingais idiotais, veikiančiais prieš žydų ir Izraelio interesus.

lrytas.lt