Lietuvos spaudoje dažnai linksniuojamas „nacių medžiotojas“ Efraimas Zuroffas
pokalbyje su Daiva Repečkaite pasakoja, dėl ko kritikuoja Lietuvos Vyriausybę
ir kokių pokyčių tikisi.
Pirmiausia papasakokite skaitytojams apie save. Spaudoje esate vadinamas tiesiog
„nacių medžiotoju“. Koks yra Jūsų tiesioginis darbas?
Esu Simono Vyzentalio centro Izraelio
skyriaus direktorius. Centro pagrindinis siekis – kad karo
nusikaltėliai susilauktų teisingumo. Remiantis istoriniais
šaltiniais, įskaitant pabėgėlių suteiktas nuorodas, atsekami
nacių nusikaltėliai ir prašoma šalių, kuriose šie gyvena,
vyriausybių, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos, Australijos
ar Kanados, priimti atitinkamus įstatymus, leidžiančius juos
teisti. Sekame tuos asmenis, kurie po karo pabėgo, ir daug
jų yra nacių kolaborantai iš Rytų Europos, ypač Baltijos
valstybių.
Natūralu, kad dėl šios specifikos
taip pat turime reikalo su Holokausto faktų iškraipymu šiomis
dienomis, nes kai asmuo įtariamas nusikaltimais praeityje,
istorija tampa šiuolaikine problema. Rytų Europoje susiduriame
ne su Holokausto neigimu, o su istorinių faktų iškraipymu,
būtent menkinant kolaborantų vaidmenį. Siekiame, kad jaunoji
karta pažintų praeitį ir išmoktų su ja tvarkytis.
Ko pavyko pasiekti šiame darbe?
Vienas esminių pasiekimų – atkreipti
dėmesį į mažiau žinomą Holokausto matmenį, t. y. Rytų Europos
kolaborantų vaidmenį masinėse žudynėse. Nepriklausomoje Lietuvoje
įvyko trys teismai, bet nė vienas karo nusikaltėlis nei minutės
nesėdėjo kalėjimuose, o Latvijoje ir Estijoje neįvyko nė
vieno teismo.
Tačiau svarbus pasiekimas yra tai,
kad Lietuvoje ir Latvijoje buvo atšaukta planuota Sovietų
valdžios jau nuteistų karo nusikaltėlių, dalyvavusių masinėse
žudynėse, reabilitacija. Lietuvoje dar 1990 m. priimtas įstatymas,
kad bausmės sušvelninimo negali prašyti asmenys, dalyvavę
genocide. Su draugų Lietuvoje pagalba pavyko įrodyti, kad
planuota reabilitacija pažeidžia Lietuvos įstatymus, ir net
200 reabilitacijų, kurių dalis būtų buvusios ir finansinės
kompensacijos, buvo atšaukta.
Girdime Jus daug komentuojant apie
Lietuvą. Ar skiriate jai ypatingą dėmesį? Kuo ji išsiskiria
iš kitų valstybių Jūsų darbo kontekste?
Seniai domiuosi regionu, o sugriuvus
TSRS, daugiau dokumentų bei liudininkų pasidarė prieinami.
Lietuva turi puikius archyvus. Žinome, kad 99 proc. nacių
karo nusikaltėlių, apsigyvenusių JAV ir Kanadoje – iš Rytų
Europos (įskaitant Ukrainą, Baltarusiją, Rusiją). Tik 8-ajame
dešimtmetyje aptikta, kad asmenys, priimti kaip pabėgėliai,
yra buvę naciai. Iš viso nuo 2001 m. pasaulyje priimta 80
teismo sprendimų dėl nacių karo nusikaltėlių. Bet būtent
Rytų Europoje tam trūksta politinės valios, nes tai nepopuliaru.
Lietuvoje bylos pateiktos taip, kad seno lietuvio gynimas
nuo teisinio persekiojimo svarbiau nei visi jo nužudyti žydai.
Tai ir yra pagrindinė tragedija – Lietuvai, ne man. Juk geriausias
būdas mokyti visuomenę – nuteisti savo pačių nusikaltėlius.
Kokios, Jūsų nuomone, šio politinės
valios trūkumo šaknys?
Pripažinti nusikaltimus, įvykdytus
savo giminių, savo visuomenės, – labai skausminga. Nusikaltimai
žmoniškumui buvo vykdomi visose nacių užimtose teritorijose,
bet būtent Rytų Europoje (išskyrus Lenkiją ir Serbiją) naciams
pavyko įtraukti vietinius pagalbininkus į pačias masines
žudynes. Kitose šalyse vietiniai prisidėjo prie pirmų „galutinio
sprendimo“ etapų: registravo, suiminėjo žydus, siuntė juos
į getus ir koncentracijos stovyklas.
Tai jokiu būdu nepateisina Prancūzijos
ar Belgijos jėgos struktūrų nusikaltimų, taip pat nepaneigia
ir to, kad kalčiausi dėl to, kas įvyko, yra tam sąlygas sudarę
naciai (vokiečiai ir austrai). Prancūzijai prireikė 40–50
metų, kad pripažintų prancūzų kolaboravimą.
Tik Vokietija buvo pasirengusi pažvelgti
praeičiai į akis nuo pat pradžių, nes neturėjo kito pasirinkimo.
Gerokai silpnesnės pilietinės visuomenės Rytų Europoje lengviau
išsisuka nuo atsakomybės, nes dėmesys joms ne toks didelis.
Tuo tarpu liudininkai vienas po kito miršta, ir mūšis dėl
atminties persikelia iš teismo salės į mokyklos klases.
Ar manote, kad tai kam nors politiškai
naudinga?
O kuri valstybė nenorėtų būti laikoma
auka? Užtat Lietuvos Vyriausybė entuziastingai stumia Prahos
deklaraciją, buvusi Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga
nuolat lygina deportacijas į Sibirą su koncentracijos stovyklomis
ir pan. Tačiau daugiausia dėl to praranda šių šalių visuomenės.
Žmonės turėtų pažiūrėti į save veidrodyje ir savęs paklausti,
kokios ateities jie nori. Aleksandras Lileikis [teistas už
kolaboravimą su naciais – D.R.] ar Ona Šimaitė [bibliotekininkė,
pasinaudojusi savo tarnyba, kad padėtų geto kaliniams, pripažinta
Pasaulio tautų teisuole – D.R.] yra jų herojus?
Prahos deklaracija, kuria siekiama
sulyginti nacių ir sovietų nusikaltimus, yra vienas pagrindinių
mano rūpesčių. Aš absoliučiai atmetu idėją, kad nacių ir
sovietų aukos turėtų būti pagerbiamos viena bendra iškilme,
nors be abejonės remiu, kad būtų paskirta speciali diena
sovietų nusikaltimų aukoms minėti, o sovietų nusikaltėliai
būtų teisiami. Bet tai neturi būti daroma neigiant Holokausto,
didžiausios XX a. žmonijos tragedijos, unikalumą. Teigti,
kad TSRS lygiai su nacistine Vokietija atsakinga už karo
nusikaltimus taip pat melaginga.
Ko reikia, kad situacija pasikeistų?
Greitai pakeisti teismų padėtį, tai
būtų geriausias būdas išsigydyti istorijos žaizdas, tuoj
bus per vėlu, bet Lietuva dar turi progą dokumentuoti nusikaltimus,
įprasminti aukų atminimą. Kol kas kalbama tik apie baisius,
šlykščius vokiečius ir austrus, kurie atėjo į „mūsų“ šalį
ir nužudė „mūsų“ žydus. Algirdas Brazauskas dar bandė taisyti
padėtį, bet jam buvo nelengva, tapus opozicija. O dabartinei
dešiniųjų Vyriausybei ką nors pakeisti būtų lengviau: dešinieji
paprastai nekaltinami patriotizmo stoka, nepatiria tokio
spaudimo kaip kairieji. Tačiau proga neišnaudota. Taigi Lietuvos
valdžia gali padėkoti tik sau už savo prastą tarptautinę
reputaciją.
Tačiau reikia pripažinti, kad dažnai
nieko nežinomi įvairūs vietiniai švietėjai, pedagogai ir
muziejininkai tyliai dirba savo darbą, rinkdami medžiagą
ir mokydami aplinkinius apie holokaustą...
Yra gerų iniciatyvų. Tačiau mokyti,
kad tiek pat lietuvių gelbėjo žydus, kiek ir juos žudė, yra
neteisinga. Teisuoliai neabejotinai nusipelno didžiausios
pagarbos, nes bausmės už pagalbą žydams buvo itin žiaurios.
Tačiau tai, kad Lietuvoje 96,4 proc. žydų buvo nužudyti,
rodo, jog tokių teisuolių nebuvo itin daug. Skirtingai nei
tai, kas teigiama oficialioje istorijos versijoje, žydų žudynėmis
Lietuvoje užsiėmė ne vien kriminaliniai elementai, o visų
socialinių sluoksnių atstovai: teisininkai, vaistininkai,
dvasininkai... Visuomenė turi tai pripažinti.
Kas turėtų įvykti, kad galėtumėte
pasakyti: mano misija įvykdyta?
Ji jau iš dalies įvykdyta: atkreiptas
dėmesys į vietinių kolaboravimą. Esame skolingi aukoms, tai
ne ego klausimas, ar pavyks pakeisti istorijos atpasakojimą.
To negalima ir nereikia siekti vien išorės pastangomis: pokyčiams
turi vadovauti lietuviai. Gali užtrukti 10, 15 metų, gali
ir niekada neįvykti. Tačiau, kai jaučiu, kad skirtingai nei
oficiali pozicija mąstantys žmonės bijo prasitarti, manau,
kad reikia juos palaikyti.
Priedas: Prahos deklaracijos dėl Europos
sąžinės ir komunizmo, priimtos 2008 m. po to paties pavadinimo
konferencijos, ištraukos:
„Mes, Prahos konferencijos „Europos
sąžinė ir komunizmas“ dalyviai, [...] kviečiame:
- pasiekti visos Europos supratimo,
kad ir nacių, ir komunistų totalitariniai režimai turėtų
būti vertinami, pagal kiekvieno iš jų siaubingus darbus,
kaip destruktyvūs savo politika, kurioje taikytos kraštutinės
teroro, visų pilietinių ir žmogiškų laisvių užgniaužimo,
agresyvių karų inicijavimo ir ištisų tautų bei visuomenės
grupių naikinimo bei deportavimo, kuris yra jų ideologijos
dalis...
- pripažinti, kad daugelis komunizmo
vardu įvykdytų nusikaltimų turi būti įvertinti kaip nusikaltimai
žmoniškumui, kurie įspėja ateities kartas, taip kaip nacių
nusikaltimai buvo įvertinti Niurnbergo tribunole, [...]
- priimti tokius įstatymus, kurie
leistų teismams teisti ir nuteisti komunistinių nusikaltimų
vykdytojus ir kompensuoti aukoms,
- užtikrinti lygų totalitarinių režimų
aukų traktavimą ir nediskriminavimą,
- pripažinti komunizmą integralia
ir pasibaisėtina Europos bendros istorijos dalimi,
- prisiimti visos Europos atsakomybę
už komunizmo nusikaltimus,
- pritaikyti ir peržiūrėti Europos
istorijos vadovėlius, kad vaikai būtų mokomi ir įspėjami
apie komunizmą ir jo nusikaltimus taip pat, kaip yra mokomi
vertinti nacių nusikaltimus...“
Pasirašė dalyviai iš Čekijos, Vokietijos,
Švedijos, Lietuvos, JK, Estijos, Tibeto, Lenkijos, taip pat
– Baltarusijos išeivių atstovai.
bernardinai.lt
| 
