Turbūt buvau vienas iš pirmųjų, perskaitęs P. Stankero straipsnį „Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolas – didžiausias juridinis farsas istorijoje“. Mat turiu bičiulį, maitinantį didžiuliais įdomios informacijos srautais, ir, suradęs tokį skambų pavadinimą kaip „didžiausias teisinis farsas“, jis tuoj paklausė mano nuomonės. Perskaičiau. Nustebau, bet ne per daug – tokių ir panašių straipsnių pilnas internetas, įskaitant ir milžiniškus „mokslinio“ revizionizmo puslapius.

Nenustebau ir dėl to, kad publikacija spausdinta „Veide“. Pastarojo žurnalo istoriniais rašiniais jau senokai nusivyliau, dar kai anksčiau „Veidas“ liepos 6 d. proga išleido „spec. projektą“ „Istorija“, kuriame, beje, taip pat buvusį P. Stankero straipsnį apie Antrojo pasaulinio karo pradžią rimtai sukritikavo draugai istorikai ir dalykiniu požiūriu. Kad straipsnis apie Niurnbergo tribunolą – P. Stankero, tuo metu dar nežinojau (kažkodėl „Veidas“ internetinėse straipsnių versijose nenurodo autorių).

Mano pirminė nuomonė buvo ta, kad tai – greičiausiai iš rusų kalbos pusiau verstas „juodašimtininkų“ ar skinheadų tekstas (pagal stilių), kurie neslepia simpatijų nacistinei ideologijai. Žinoma, papildytas vienu kitu lietuviams aktualiu nuoskaudų aspektu. Tad parašiau trumpą komentarą šalia straipsnio, pabrėždamas, kad autoriui beviltiškai trūksta objektyvumo, bet nesiruošdamas veltis į išsamias diskusijas. Man buvo akivaizdu, jog susidurta su atveju, kai diskusijos iš karto pasmerktos beviltiškumui.

Tiesa, su pažįstamais truputį pasidalijome įspūdžiais apie rašinį, pagūžčiojom pečiais. Beje, net ir virtualus pažįstamas iš „Veido“ redakcijos, dabar tapęs aktyviu straipsnio „Nuomonės laisvės“ ir P. Stankero gynėju, toms abejonėms apie straipsnio kokybę pritarė.

Netrukus Vilniaus universitete apie ksenofobiją ir teisinius jos kontrolės būdus vyko konferencija, kurioje man taip pat teko dalyvauti. Klausydamas vieno pranešimo apie „neapykantos nusikaltimų“ (angl. hate crimes) draudimą, prisiminiau šį straipsnį, ir klausimą apie jį uždaviau prelegentams, nagrinėjusiems tokių nusikaltimų draudimą įvairių valstybių teisinėse sistemose. Beje, šio straipsnio niekas be manęs dar nebuvo skaitęs. Atsakymuose išplaukė mintis, kad dabar jau garsioji frazė „legenda apie 6 mln. neva nužudytų žydų“ gali būti ne šiaip neapykantos nusikaltimas, o Holokausto neigimas.

Vėliau, susirašinėdami su kolegomis teisininkais, taip pat panagrinėjome šį straipsnį ir daugiau ar mažiau sutarėme, kad vargiai ar būtų galima pritaikyti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 170 (2) str. autoriui (kurio vis dar nežinojome). Mat mūsų BK 170 (2) str. dispozicija reikalauja, kad neigimas ar žeminimas būtų padarytas „grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka“ (o ši nuostata kaip tik ir buvo įtraukta todėl, kad BK straipsnis netrukdytų „istorinėms diskusijoms“). Taigi, pvz., jeigu būtų parašyta kažkas panašaus į „kraujasiurbius žydus“ ar „sionistų sąmokslą“, tuomet viskas būtų paprasčiau. O dabar įžeidimą ar užgaulumą tenka vertinti nebent pagal žodį „legenda“ ir jau legendiniu (atsiprašau už kalambūrą) tampantį „neva“. Kurį, kaip, galima suprasti iš „Veido“ leidėjo G. Sarafino tvirtinimų, redakcija įdėjo ne toje vietoje. Redakcija? Ar tai leistų teigti, kad P. Stankero tekste žodžio „neva“ iš viso nebuvo? Bent jau man peršasi tokia prielaida.

Vis dėlto mano diskusijos ir svarstymai apie šį straipsnį čia ir būtų baigęsi su paprastu vertinimu. Neobjektyvi, menkavertė ir provokacinė publikacija, juolab – save solidžiu tebelaikančiam „Veidui“, nors, kaip sakiau, didelių iliuzijų dėl kai kurių „Veido“ autorių senokai nebeturiu. Straipsnio autoriaus užuojauta naciams, mano manymu, akivaizdi – nereikia net tų 6 milijonų. Pasakojimai apie R. Hoessą – taikdarį, apie vargšę nuskriaustą ir pažemintą Vokietiją ir apie tai, kaip baisiai su jos vadeivomis Niurnberge buvo pasielgta. Ir beveik nė žodžio apie tai, ką pati Vokietija ir naciai padarė savo aukoms, ir kodėl gi Niurnbergo tribunolas ją užgriuvo. Pagalvojau, gal kada tiesiog brūkštelsiu straipsnį – atsakymą, kaip ten buvo su tuo Niurnbergu ir jo neteisybėmis.

Bet po poros dienų kilo audra tarp „NK-95“ judėjimo dalyvių bei kitų pasipiktinusių žmonių, aptikusių šį straipsnį. Jie reikalo ėmėsi daug rimčiau – iki pat skambučių „Veido“ redaktoriui A. Šindeikiui ir leidėjui G. Sarafinui. Į šviesą buvo ištraukti kiti P. Stankero rašiniai, iš kurių susidarė gana aiškus įspūdis, kad nacistinės Vokietijos tema jam yra kiek daugiau nei tiesiog mokslinio domėjimosi objektas (pvz., straipsnis apie svastiką, pagal pavadinimą turintis aiškinti apie svastikos „sukompromitavimą“, niekur to „sukompromitavimo“ net nemini).

Toliau jau viskas vyko sniego kamuolio greičiu – ambasadorių laiškas (kurį, beje, pasirašė ir mūsų artimiausi kaimynai – estai, lenkai), R. Palaičio pasiūlymas P. Stankerui išeiti iš darbo savo noru, Simono Wiesenthalio centro kvietimas patraukti atsakomybėn P. Stankerą už Holokausto neigimą ir, žinoma, visų patriotai.lt ir kitų už tautų grynumą bei prieš civilizuoto demokratinio gyvenimo formas kovojančių asmenų sujudimas, pasipiktinimas, kad keliaklupsčiaujama kitoms valstybėms, užuojauta „nekaltai kaltam“ P. Stankerui, pasibaisėjimas dėl „minčių policijos“ ir taip toliau. Tuo tarpu kolegos teisininkai pasidalijo bent keliomis Europos Žmogaus Teisių Teismo bylų ištraukomis, kuriose buvo pripažinta, kad panašūs teiginiai gali būti laikytini Holokausto neigimu.

Ir jeigu man pradžioje atrodė, kad R. Palaičio veiksmas P. Stankero atžvilgiu yra per daug skubotas ir nepamatuotas, dabar aš irgi galvoju lygiai taip pat, bet dėl kitų priežasčių. Iš tiesų nedera demokratinėje valstybėje asmens, kuriam galbūt gresia baudžiamasis persekiojimas, prašyti, kad jis išeitų iš darbo. Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta. Bet ką tikrai derėjo padaryti – tai kreiptis į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją ir prašyti išaiškinti, ar tokie P. Stankero „užklasiniai“ rašiniai suderinami su jo tarnyba. O dabar išėjo, kad R. Palaitis P. Stankerą apsaugojo nuo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos ir kartu paliko P. Stankerą be galimybės bylinėtis, jeigu, tarkim, jo veikla nebūtų buvusi pripažinta kaip pažeidžianti tarnybinę etiką, o jis būtų atleistas iš darbo kažkuriuo kitu pagrindu.

Kaip bus su ikiteisminiu tyrimu ir jo rezultatais P. Stankero atžvilgiu? Manau, kad neigimą būtent pagal mūsų BK 170 (2) str. įrodyti bus nelengva. Tačiau visai nematyti neigimo šiame straipsnyje ir toje garsiojoje pastraipoje, kaip bando įtikinti Audrius Bačiulis, Ričardas Čekutis ir kiti, – tai man iš viso sunkiai suvokiama. Tą įspūdį dar labiau sustiprina slaptai.lt iš P. Stankero paimtas interviu, kuriame jis aiškina taip: „Paskaitykite atidžiai. Kiekvienas protingas, išsilavinęs žmogus pasakys, kad toje publikacijoje autorius ginčijasi tik dėl Holokausto dydžio. Gal buvo nužudyti šeši milijonai žydų. O gal buvo nužudyta dešimt milijonų žydų. Ar aš negaliu abejoti dėl skaičių? Nejaugi nėra įvairių versijų?“ Taip, abejoti skaičiais galima. Bet skaičiais abejojant paprastai elgiamasi kitaip. Manau, niekas neturėtų P. Stankerui didesnių priekaištų, jeigu būtų parašyta: „Niurnbergo tribunolo proceso metu pirmą kartą buvo apskaičiuota, kad nacistinė Vokietija išžudė maždaug 6 mln. žydų. Vėlesni tyrimai pateikė (tokių ir tokių) skaičių.“ Tačiau vadinti visuotinai pripažintus skaičius „legenda“ – tai ne abejonė. Turbūt sutiksite, žodis „legenda“ turi tam tikrą prasmę, paprastai – siekiant pabrėžti reiškinio neįtikinamumą, hiperbolizavimą. Bent jau aš niekur negirdėjau, kad „legendos“ metafora bylotų apie tai, kad nesvarbus taptų svarbus. Pavyzdžiui, kaip jūs vertintumėte, jeigu koks nors istorikas lietuvių dalyvavimą Žalgirio mūšyje pavadintų „legenda“ arba, pvz., į tokią frazę: „nacionalistinėje istoriografijoje visais įmanomais būdais palaikoma legenda, neva „miško broliai“ kovojo su sovietinėmis struktūromis.“

Jeigu byla nueis iki teismo (manau, kad tai įvyks), gynyba neabejotinai griebsis argumento, kad čia kalbama apie tikslų aukų skaičių, o ne apie pačią reiškinio esmę, ir turbūt teigs, jog tokios „abejonės“ nėra nei užgaulios, nei įžeidžiančios. Žinoma, tai kiek sumaniau nei beviltiški G. Sarafino teiginiai apie ne vietoje įterptą „neva“. Beje, dažnai nuskamba teiginys, jog citata yra „ištraukta iš konteksto“. Tačiau tą citatą paėmus straipsnio kontekste, ji autoriaus problemas tik padidina, o ne sumažina. Kaip jau sakiau, pats straipsnis niekuo neprimena mokslinės – publicistinės medžiagos, atmetus segmentą apie SSRS „pasiekimus“ (ir tai su netikslumais – nors ir kaip SSRS siekė, kad Katynės žudynės būtų pripažintos nacių nusikaltimu, Tribunolas to nepadarė), tai greičiau emocingas revizionizmo tezių rinkinys. Jeigu norite pamatyti, kaip atrodo tikros studijos apie sąjungininkių darytus nusikaltimus – skaitykite, pvz., britų istoriką Antony Beevor.

Kita vertus, aišku, apmaudu, jeigu, pvz., už neigimą būtų nuteistas P. Stankeras, o daug šlykštesni, tiesiog atavistinės neapykantos tekstai, pvz., lndp.lt „forume“ ir toliau liks kabėti be teisėsaugos dėmesio. Kaip ir toliau veiks pokaris.info bei panašūs „informacijos šaltiniai“. Tai, beje, iliustruoja ir dar kitą problemą – anoniminio nebaudžiamumo saugumo. Pažiūrėjus į interneto komentarus prie P. Stankero straipsnio, akivaizdu, kad ten daug daugiau yra vertų 170 (2) straipsnio nei jo autorius. Tiesą sakant, aš net neturiu iliuzijų, kad juos ko nors pamokytų, net jeigu, tarkime, P. Stankero byloje būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Gal vienas, kitas ir prikąstų liežuvį. Bet net patraukti asmenį atsakomybėn už komentarą internete yra gerokai sudėtingiau, nei gali pasirodyti.

Veido“ pozicija man visiškai nesuprantama. Ir A. Šindeikio, ir G. Sarafino „atsirašinėjimai“ – nesolidūs, o G. Sarafino – gal net apgailėtini (ypač apie tą „neva“, kai šio žodžio perkėlimas prasmės iš esmės nekeičia). Solidus leidinys tokį kontroversišką ir, kas taip pat svarbu, akivaizdžiai neprofesionalų straipsnį būtų tuojau pat išėmęs ir pridėjęs atsiprašymą. Net nefilosofinėse dainose dainuojama: „Kiekvienas turi antrą šansą, kad pasakytų „atsiprašau“. Internete šis rašinys „kabo“ iki šiol – kaip kas? Kaip kovos su „gerai organizuotais radikalais“ (A. Bačiulio žodžiai apie pasipiktinusiuosius) vėliava? Kaip paminklas žodžio laisvei? Ar tiesiog nejautros kitų kančioms liudijimas?

Ir čia taip pat kyla dar vienas klausimas: kodėl? Kodėl, rodos, kai švietimo programose gana rimtai kalbama apie Holokausto tragediją, kodėl kaskart atsiranda svaičiojančiųjų apie pasaulinius sąmokslus, tiražuojančių „dvigubo genocido“ teoriją? Gal dėl to, kad visas švietimas apie Holokaustą (ir kitas tragedijas) tiesiog „valdiškas“? Nemėginant to apmąstyti ir, žinoma, nevertinant Lietuvos žydų tragedijos kaip mūsų visų tragedijos? Juk nedažnai tenka girdėti, kad vokiečių okupacija neva buvo „geresnė“, mat vokiečiai lietuvių beveik nelietė, o žydai... Ką tie žydai – svetimi. Iš dalies atsakymą, kodėl taip vertinama, aš, manau, žinau. Mat vokiečiai taip radikaliai nekeitė visuomenės socialinių struktūrų, jie „tiesiog“ sunaikino pasirinktus žmones, juolab – pasitelkdami lietuvius. O mirtis, kad ir kokia baisi, ypač ne artimųjų – ji netrukus pasimiršta. Todėl aš iš dalies suprantu, kodėl sovietų okupacija daugelio lietuvių sąmonėje paliko ilgesnį siaubo pėdsaką – ji spėjo pakeisti viską, nepalikdama nuošalyje nė vieno. Ir tik retas susimąsto, kad po Antrojo pasaulinio karo Vilniuje faktiškai nebeliko anksčiau jame gyvenusių žmonių – didesnė jų dalis buvo išžudyta. Mane nuo to tikrai nukrečia šiurpas, bet čia gal tik aš toks jautrus.

Ir – jeigu jau vertinčiau visai asmeniškai – nemanau, kad P. Stankeras šiuo straipsniu norėjo paneigti Holokaustą taip, kaip jį neigia rafinuoti ar politiškai motyvuoti antisemitai (pvz., Irano prezidentas Machmoudas Achmadinejadas). Mano manymu, šis straipsnis – tai būtent grynas buitinio lietuviško antisemitizmo pasireiškimas. Nenustebčiau, jeigu žodis „legenda“ tiesiog atsirado automatiškai, net jo neapmąsčius, nepagalvojus apie svorį. Kaip tradicinis lietuviškas atsakas į visus sunkius klausimus, susijusius su žydais, jų turtu ir jų sunaikinimu: „Ko tie žydai iš mūsų nori? Dušanskio neatidavė, su bolševikais broliavosi“ ir pan. Ar tai – kokia nors lengvinanti aplinkybė? Ne, manau, tai tiesiog bendros visuomenės būklės požymis. Ir, man rodos, tai dar blogiau nei koks nors, tegul ir aktyvus, bet pavienis neigėjas.

Na, ir kartu P. Stankero rašiniai bei jo gynėjai eilinį kartą pasitarnauja prorusiškoms (ar net prosovietinėms?) jėgoms – A. Paleckiui ir jo rėmėjams, prabylantiems apie „antifašistinį frontą“. Juo Kremlius labai džiaugsis.

bernardinai.lt