Praėjusią savaitę į spaudą pagaliau pateko informacija, kad Generalinė prokuratūra dar vasario viduryje patyliukais nutraukė ikiteisminį tyrimą, pradėtą dėl holokaustą neigusio istoriko ir buvusio Vidaus reikalų ministerijos darbuotojo Petro Stankero straipsnio.

Tą pačią savaitę pasaulio spauda nuo Izraelio iki Indijos paskelbė, kad trys Afrikos šalys – Gambija, Liberija ir Siera Leonė – sutartinai išleido pašto ženklų kolekciją, kuria pagerbta dvylika žydų litvakų, kovojusių su rasizmu ir apartheidu.

Tarp pagerbtųjų – ir žymi Pietų Afrikos Respublikos disidentė, Nobelio taikos premijos laureato Nelsono Mandelos bendražygė, Raguvoje gimusi Esther Barsel.

Jos pasirašytą liudijimą Lietuvos Migracijos departamentas yra pavadinęs nepatikimu ir atmetęs kaip nenagrinėtiną. Ar tai, kad toks sprendimas buvo padarytas Lietuvos pilietybę mėginusio gauti Lietuvos žydų palikuonio Granto Gochino byloje, tik atsitiktinumas? Ar įvairios Lietuvos valdžios institucijos tiesiog vykdo vieningą politiką – žydas ir Lietuvos pilietis yra nesuderinama?

Pasidomėjau, ką apie P.Stankero išteisinimą mano E.Barsel sūnėnas, Los Andžele gyvenantis G.Gochinas. Jam Migracijos departamentas pakartotinai atsisakė suteikti Lietuvos pilietybę, nepaisant to, kad jo senelis tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir buvo Lietuvos pilietis.

,,Lietuva galutinai įtvirtino save kaip žydų nekenčianti valstybė. Kai reikia pateisinti svastikų naudojimą, teismai veikia puikiai ir randa tam ,,istorinių“ pateisinimų. Visais atvejais, kai kalbama apie žydų teises, bylos stebėtinai ,,užstringa“, - telefonu iš Los Andželo sakė G.Gochinas.

Greitas ir slaptas P.Stankero išteisinimas vertas dėmesio. Pasak Vilniaus apygardos prokuratūros atstovo spaudai Gintauto Stalnionio, nėra jokio įstatymo, įpareigojančio prokuratūrą pranešti žiniasklaidai apie kiekvieno ikiteisminio tyrimo baigtį. Be abejo, kad tokio įstatymo nėra. Būtų nelogiška ir neekonomiška, jei prokuratūra vargintųsi raportuoti žurnalistams apie kiekvieną, ypač nutrauktą, tyrimą.

Bet ar P. Stankero atvejis nėra išskirtinis? Juk ne kiekvienas straipsnis priverčia septynių Europos šalių atstovus išreikšti susirūpinimą Holokausto neigimu Lietuvoje?

Tarp šalių, išreiškusių susirūpinimą – ir Estija. Na, pasišaipome iš estų anekdotuose, bet šiaip jau estai – savi, kaimynai, negi jie keltų tarptautinį triukšmą pareiškimais dėl visiškų niekų? O ir internete anglų kalba straipsnių ir komentarų apie P.Stankerą – daugiau nei apie daugelį Lietuvos politikų kartu sudėjus.

Matyt, P.Stankero byla nėra tokia jau eilinė. Tai kam toks slaptumas? Teisėsaugos skaidrumas šiuo atveju tikrai nebūtų pakenkęs. Tuo tarpu dabar atsitiko taip, kad apie nutrauktą ikiteisminį tyrimą sužinota ne tik pavėluotai, bet ir labai jau prieštaringame kontekste - atsistatydinimo pareiškimą parašęs pareigūnas dabar reikalauja, kad būtų grąžintas į darbą.

Argumentai? Esą žmogus patyrė spaudimą iš savo viršininkų ir pareiškimą parašė apimtas streso. Nacių kraugerius nuteisusį Niurnbergo tribunolą savo straipsnyje dviveidiškumu ir ciniškumu kaltinantis pareigūnas peržengė bet kokias žmogiškojo padorumo ribas. Jis prašosi būti traktuojamas kaip auka, nes ant jo supyko jo bosas? Šiltą valdininko gyvenimą gyvenantis vyras patyrė stresą, parašė atsistatydinimo pareiškimą ir tą pačią dieną persigalvojo. Ar jam kas į galvą laikė įrėmęs pistoletą? Gal grasino įmesti į dujų kamerą? Išvežė sušaudyti jo šeimą?

Privačiame sektoriuje žmonės atleidžiami dažnai ir be jokio perspėjimo. Didelių korporacijų darbuotojai kasdien kovoja už darbo vietą įrodinėdami, kad jie geresni už kitus ir kęsdami pelnytus bei ne visai pelnytus savo viršininkų priekaištus. Bet štai kabinete prie kompiuterio sėdintis valdininkas kažkodėl mano esantis geresnis už visus kitus. Jei reikia cinizmo ir dvigubų standartų pavyzdžio, tai ponas Stankeras turėtų būti pateikiamas kaip chrestomatinis tokio elgesio pavyzdys.

Priminsiu dar užuomazgos stadijoje panaikintus kaltinimus P.Stankerui. Generalinė prokuratūra buvo pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl “Veido” žurnale publikuoto straipsnio pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už viešą pritarimą tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimą ar šiurkštų menkinimą.

Tačiau gerokai pavėluotai pranešta, kad toje byloje ekspertai konstatavo, jog straipsnyje žodžio „holokaustas“ net nėra, publikacija skirta aprašyti Niurnbergo procesą.

Visų pirma, net vidurinės mokyklos moksleiviui aišku, kad Niurnbergo proceso nebūtų buvę, jeigu nebūtų buvę Holokausto, tad istorikas nebūtų turėjęs apie ką rašyti. Antra, faktas, kad P.Stankeras straipsnyje apie Niurnbergo procesą nė karto nepaminėjo holokausto, turėtų būti suprantama kaip nerimą kelianti, o ne automatiškai išteisinanti, detalė.

Galiausiai, ar tik ne valstybės tarnautojo advokatė bei jo šalininkai tvirtino, kad esą žmogų norima ,,nukryžiuoti“ dėl vieno sakinio? Taigi prokurorams kabinėtis prie vieno sakinio yra negražu, o gynybai siekti išteisinimo dėl vieno nepaminėto žodžio – norma?

Nebecituosiu to garsiojo sakinio, kuriame autorius rašo apie ,,neva“ žudytus žydus. Apie jį kai pakankamai prirašyta, įskaitant ir tai, kad humanitarinių mokslų daktaras, ko gero, turėtų žinoti, jog žodis ,,būktai“ yra neteiktinas. Mat, P.Stankeras mėgino pasiteisinti, kad žurnalo kalbos redaktoriai žodį ,,būktai“ ištaisė į ,,neva“, perkėlė tą žodį į kitą vietą ir tariamai pakeitė tikrąją sakinio prasmę.

Nieko gero apie šio istoriko daktarato vertę nesako ir faktas, kad, pasak rašytojo Gedimino Jankaus, P.Stankeras remiasi Ernsto Cundelio, teisto ir praleidusio penkerius metus Kanados kalėjime, kliedesiais apie sufabrikuotus kaltinimus naciams. Kiti komentatoriai ir internautai taip pat netruko įrodyti, kad istorikas savo ,,moksliniame“ straipsnyje cituoja nenurodydamas šaltinių, iš kurių dalis yra labai abejotino patikimumo. Beje, įsileidus į ginčus dėl vieno sakinio, niekam tarsi neužkliuvo pats straipsnio pavadinimas ,,Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolas – didžiausias juridinis farsas istorijoje“.

Net jeigu sutiktume, kad P.Stankero straipsnyje apie ,,neva“ nužudytus žydus įsivėlė klaida, ar nepakanka pavadinimo, kad suvoktume, kur link istorikas suka? Juk tai akivaizdus mėginimas sušvelninti nacių nusikaltimus ir budelius pateikti kaip aukas. Istorikas – tai ne tarptautinės teisės specialistas.

Kodėl turėtume pasitikėti jo daromomis toli siekiančiomis išvadomis apie “didžiausią juridinį farsą“, jei autorius nesugebėjo pateikti šaltinių, o ir visas tekstas skamba kaip pirmakursio referatas?

Kad suvoktume holokausto siaubą, nereikia būti istorijos ekspertu. Užtenka būti mačius bent vieną dokumentinį filmą šia tema, sakykime, BBC susuktą dokumentinį serialą ,,Aušvicas“. Neįsivaizduoju, kaip panašų filmą mačiusiam nors kiek žmoniškumo turinčiam asmeniui gali kilti noras rašyti straipsnius apie pažeistas nacių teises.

Gal P. Stankeras per daug prisiskaitė holokaustų neigėjų literatūros, ir jam nekilo mintis pasidomėti patikimesniais šaltiniais?

P.Stankero išteisinimas tik patvirtina tai, kas seniai buvo aišku – Lietuvos valdžios institucijose ir visuomenėje apstu antisemitinių nuotaikų ir tai atrodo labai prastai tarptautinėje plotmėje. Nuo užsienio reikalų ministro A.Ažubalio komentarų apie ,,žydų lobistus“ Pilietybės įstatymo svarstyme, iki antisemitine retorika užteršto interneto, Lietuva daro viską, kad pasaulyje įsitvirtintų kaip žydų nekenčianti valstybė.

Kaip Europos homofobų Meka jau esame pagarsėję. Už P. Stankero ,,mokslo“ kyšo Mindaugo Murzos retorikos ausys. Nejaugi tai – Lietuvos, priklausančios civilizuotų Europos Sąjungos valstybių klubui, tikrasis veidas?

lrytas.lt