Simono Wiesenthalio centro direktorius Efraimas Zuroffas baiminasi dėl esą augančios nacionalistų įtakos Lietuvoje. Jo nuomone, politikai šio gaivalo net nesistengia suvaldyti.

Tokiomis įžvalgomis paskutiniu nacių medžiotoju tituluojamas veikėjas pasidalijo išskirtiniame interviu kaunodiena.lt portalui. E.Zuroffo žodžiais, kovo 11-ąją vykusios eitynės ir istoriko Petro Stankero išteisinimas dėl galimo holokausto neigimo – rimti signalai, rodantys, kad Lietuvoje trūksta politinės valios kovoti su neonacizmo apraiškomis.

S.Wiesenthalio centro vadovas taip pat laikosi nuomonės, kad sovietinės represijos Lietuvoje negali būti vadinamos genocidu. Esą Lietuvos politikai taip pat sėkmingai genocidu galėtų vadinti ir mūsų krepšininkų pralaimėjimus.

– Pradėkime nuo naujausių įvykių. Kovo 11-ąją įvyko vadinamosios patriotinio jaunimo eitynės, sukėlusios tautinių mažumų organizacijų ir visuomenininkų pasipiktinimą. S.Wiesenthalio centras prieš tai ragino Vilniaus savivaldybę panaikinti leidimą organizuoti šį renginį, tačiau nebuvo išgirstas. Kaip vertinate šias eitynes?

– Reaguoju į jas su dideliu skausmu ir širdgėla dėl Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų, ypač dėl žydų bendruomenės. Taip pat jaučiu pyktį dėl pavėluotos valdžios atstovų reakcijos. Jie savo nuomonę išsakė tik po to, kai jų tylėjimas buvo sukritikuotas už Lietuvos ribų. Ar galite įsivaizduoti, kaip jaučiasi holokaustą išgyvenęs žmogus, matydamas svastikas, iškilmingai nešamas pagrindine Vilniaus gatve?

– Eitynių įvykius pasmerkė Vyriausybė ir pagrindinės politinės partijos. Premjeras Andrius Kubilius pareiškė, kad jos diskredituoja "patriotizmo" sąvoką Lietuvoje. Ar tokių pareiškimų pakanka?

– Premjero ir Prezidentės reakcija buvo labai silpna. Tokia nuomonė buvo išsakyta tik dėl spaudimo iš užsienio. Noriu pagirti nevyriausybines organizacijas ir septyniolika intelektualų, kurie prabilo ir parašė svarbų protesto laišką Prezidentei.

– Tokios eitynės Lietuvoje vyksta kasmet, jų dalyvių skaičius yra gana stabilus, galbūt ir pamažu auga. Kas, jūsų manymu, gali nutikti, jei ateityje jos nebus uždraustos?

– Neabejotina, kad tokie judėjimai kelia grėsmę Lietuvos demokratijai. Norėčiau priminti, kad nacių partija pradžioje turėjo tik septynis narius.

– Dar vienas įvykis, dėl kurio S.Wiesenthalio centras kritikavo Lietuvą, yra istoriko P.Stankero atvejis. Prokurorai nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl galimo holokausto neigimo jo publikacijoje, o pats P.Stankeras tvirtino nesiekęs sumenkinti nacių nusikaltimų. Kaip vertinate šiuos įvykius?

– Manau, daugelis neatkreipė dėmesio į P.Stankero straipsnio antraštę, kuri aiškiai parodo, ką jis norėjo pasakyti. Antraštė skamba taip: "Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolas – didžiausias juridinis farsas istorijoje". Taigi jeigu kas nors turi abejonių dėl P.Stankero nuomonės, ši antraštė, manau, atsako į visus klausimus. Lietuvos įstatymai aiškiai nurodo, kad nacių nusikaltimų neigimas yra nusikaltimas.

– Ko tikėtumėtės iš Lietuvos valdžios institucijų, jei ateityje vėl kiltų skandalas dėl galimo holokausto neigimo?

– Tikiuosi, kad Lietuvos valdžia laikysis Lietuvos įstatymų. To tikiuosi iš kiekvienos demokratinės valstybės.

– S.Wiesenthalio centras seniai stebi padėtį Lietuvoje. Kaip ji pasikeitė per pastaruosius keletą metų?

– Ji neabejotinai pablogėjo. Kai 1991 m. pradėjau dirbti su Lietuvos atstovais, stengdamasis, kad nacių nusikaltėliai sulauktų teisingumo, nemaniau, jog Lietuva yra šalis, turinti rimtų antisemitizmo problemų. Šiandien to nebegaliu pasakyti. Šiuo metu Lietuva turi rimtų antisemitizmo problemų. Tai įrodo ir žydų partizanų medžioklė, ir svastikos kaip "istorinio lietuvių simbolio" įteisinimas, ir neonacių ar ultranacionalistų eitynės, ir vandalų išpuoliai prieš žydų bendruomenės įstaigas, ir profesoriaus Dovido Kaco, kuris užstojo žydų partizanus, pultus dėl niekada neįvykusių "karo nusikaltimų", atleidimas iš Vilniaus universiteto. Tą patį rodo ir šalyje vykstanti kampanija, kuria siekiama melagingai sulyginti komunistų ir nacių nusikaltimus. Liūdna tiesa tokia, kad reikalai Lietuvoje smarkiai pablogėjo nuo to laiko, kai ji buvo priimta į ES ir NATO.

– Ne sykį smerkėte Lietuvą dėl nesugebėjimo nubausti nacių nusikaltėlius ir suvaldyti nacionalizmo apraiškas. Ar dabartinė Vyriausybė daro kokią nors pažangą?

– Jei ji kur nors ir juda, tai atgal.

– Minėjote, kad Lietuva siekia melagingai sulyginti stalinizmo ir nacizmo nusikaltimus. Taip pat ne sykį teigėte, kad sovietinės represijos prieš lietuvių tautą negali būti vadinamos genocidu. Tai žeidžia daugelio Lietuvos žmonių jausmus. Taigi kodėl lietuvių tautos patirtos represijos, jūsų manymu, nebuvo genocidas?

– Turiu akcentuoti, kad terminas "genocidas" yra labai tiksliai apibrėžtas. Tai kampanija ar planas, kuriuo siekiama, pabrėžiu, visiškai išnaikinti tam tikrą tautą. Tai neapima kitų nusikaltimų, kad ir kokie baisūs ar pasišlykštėtini jie buvo.

Tad nors ir užjaučiu komunistų represijų aukas, sąžinė man neleidžia tų nusikaltimų vadinti genocidu, nes tai paprasčiausiai nebuvo genocidas. Žinoma, jei Lietuvos Seimas turi ryžto perrašyti sąvokos "genocidas" apibrėžtį, manau, jie netrukus genocidu vadins ir bet kurį Lietuvos nacionalinės krepšinio rinktinės pralaimėjimą.

Daugybę kartų aiškiai pasakiau, kad smerkiu komunizmo nusikaltimus ir palaikau jų vykdytojų persekiojimą. Bet ne todėl, kad jie vykdė genocidą. Patikėkite, jie yra pakankamai blogi net jeigu ir netelpa į "genocido" sąvoką.

– Daugelis Lietuvos politikų bei visuomenės veikėjų jūsų teiginius apie Lietuvą vadina šališkais ir neteisingais. Kiti tvirtina, kad Lietuvą pasirinkote kaip lengvą taikinį, nes mūsų šalis kritikuojama kur kas aštriau nei dauguma Europos valstybių. Taigi ar turite kokią nors ypatingą nuostatą Lietuvos atžvilgiu?

– Lietuva bus ypatinga tol, kol bus liečiami su žydų bendruomene susiję klausimai. Taip pat – dėl Lietuvos žydų istorijos bei šiurpios holokausto praeities. Tie, kurie kaltina mane šališkumu Lietuvos atžvilgiu, ignoruoja darbus, kuriuos per 30 metų nuveikiau Vokietijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, Australijoje, Latvijoje, Estijoje, Kroatijoje, Vengrijoje ir daugelyje kitų valstybių. Visuomet stengiausi būti teisingas visų valstybių atžvilgiu – girti gerus darbus ir kritikuoti nesėkmes. Deja, Lietuvoje buvo mažai ką girti, o priežasčių kritikai – daug.

– Efraimo vardas jums suteiktas jūsų senelio brolio garbei. Jis – viena daugybės holokausto aukų Lietuvoje. Negi nejaučiate savotiško keršto troškimo?

– Kerštas reikštų, kad turėčiau imti teisingumą į savo rankas ir fiziškai susidoroti su žmonėmis, o ne siekti, kad jie būtų nubausti pagal įstatymus. Negaliu leisti asmeniškumams susilieti su mano darbu, nes tokiu atveju negalėčiau būti objektyvus. Kai stengiuosi, kad už savo nusikaltimus atsakytų Vokietijos, Austrijos, Kroatijos, Vengrijos ar Latvijos nacių nusikaltėliai, jų aukoms jaučiu tokią pat užuojautą, kaip ir savo senelio broliui, jo žmonai ir dviem jauniems sūnums.

– Ar artimiausiu metu ketinate atvykti į Lietuvą?

– Ketinu atvykti vasarą, į puikų vasaros literatūros seminarą, kurio programoje daugiausia dėmesio bus skiriama litvakų (Lietuvos žydų – red. past.) istorijai ir paveldui.

– Galbūt ketinate susitikti su valdžios atstovais?

– Kai šalį valdė Algirdas Brazauskas, kelissyk buvau susitikęs su pačiu prezidentu. Tačiau tada, kai prezidentu buvo išrinktas Valdas Adamkus, viskas pasikeitė. Visuomet būsiu pasiruošęs susitikti su aukštais valdžios pareigūnais ir aptarti abiem pusėms nerimą keliančius klausimus.

– Ar Lietuvos žydai palaiko jūsų išsakomą kritiką?

– Lietuvos žydų bendruomenę laikau savo šeima. Bet visi žino, kad tos pačios šeimos nariai nebūtinai dėl visko sutaria. Nuo pat pradžių, nuo 1991 m., palaikau ryšius su žydų bendruomene. Ji suteikė labai daug paramos dėl tam tikrų klausimų, ypač nuo tada, kai bendruomenei vadovauti pradėjo dr. Simonas Alperavičius. Kita vertus, kai kurie žydai išėjo iš bendruomenės arba buvo pašalinti. Jie smarkiai kenkė žydų interesams dėl naudos sau ar karjeros. Su tokiais žydais bendrauti nenoriu.

– Kokios permainos Lietuvos politikoje galėtų sušvelninti S.Wiesenthalio centro poziciją mūsų šalies atžvilgiu?

– Visų pirma, Lietuvos valdžia turi sustabdyti antisemitizmo kurstymą, nuteikinėjimą prieš vietos žydų bendruomenę. Antra, pasakyti tiesą apie lietuvių vaidmenį holokausto nusikaltimuose, persekioti ir nubausti tuos holokausto vykdytojus, kuriuos dar galima, ir nustoti skleisti Prahos deklaracijos melą (kalbama apie 2008 m. pasirašytą dokumentą, kuriuo pasmerkti komunizmo nusikaltimai, raginama tolygiai vertinti visų totalitarinių režimų nusikaltimus – red. past.). Švietimo sistemoje turi būti mokoma tiesa apie holokaustą: turi būti kalbama ne tik apie tai, kas įvyko Vokietijoje, Austrijoje ar Vengrijoje, bet taip pat ir apie nusikaltimus, kuriuos Lietuvoje įvykdė lietuviai. Jei valdžia ketina šlovinti LAF (1940–1941 m. nacių okupuotoje Lietuvoje veikusį Lietuvių aktyvistų frontą – red. past.), patarčiau pakeisti planus.

Įvyks šios permainos ar ne – tai sprendžia tik Lietuvos vadovai. Ne Efraimas Zuroffas, ne Simono Wiesenthalio centras ir ne Lietuvos žydų bendruomenė.

kauno.diena.lt