Ką tik įvykęs Lietuvos Laikinosios Vyriausybės (LLV) vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio
iškilmingas perlaidojimas ir su juo susijusios įtampos bei detalės pasakė
apie nūdienos Lietuvą daugiau, nei visos per dvidešimt metų sukauptos analizės
ir komentarai, sudėti kartu.
Sąjūdžio pradžioje mes kaip sensaciją ir gal net stebuklą sutikome gruzinų kino
režisieriaus Tengizo Abuladzės filmą Atgaila, kuriame atveriamas
kone šėtoniškas totalitarinės santvarkos įsiskverbimas į
žmogaus sielą atimant iš jo jautrumą ir atmintį. Senovinės
šventovės sugriovimas mieste žengia koja kojon su vietinio
žudiko ir diktatoriaus Varlamo Aravidzės mintinai išmoktu
ir būsimosioms savo aukoms skaitomu 66-uoju Williamo Shakespeare’o
sonetu ir šauniai atliekama arija iš Giuseppe’s Verdi operos
Trubadūras (Il Trovatore).
Jam mirus atsiranda moteris, kurios
šeimą pražudė tas monstras ir kuri nesitaiko su mintimi,
kad Varlamo Aravidzės palaikai būtų taikiai atiduoti Gruzijos
žemei. Baigiasi tuo, kad tuo patiki ir palaidoti tėvą atsisako
jo sūnus, suvokęs, kad sąžinės ir jautrumo praradimas yra
pernelyg didelė lojalumo kaina. Nepripažinus praeities nusikaltimų
nesiklosto ir šeimos ar net visos šalies dabartis – ji tampa
melo įkaite ir auka. Abelio Aravidzės sūnus, žudiko Varlamo
anūkas, nusižudo, nepakėlęs gėdos ir skausmo dėl sugriautų
miestelio žmonių likimų, kurie tapo jo šeimai didingos praeities
ir herojiško pasakojimo apie save detalėmis ar tiesiog nesvarbiais
dalykais.
Anaiptol nelyginu LLV vadovo ir baisiojo
Atgailos personažo – tai būtų gerokai perdėta, neskoninga
ir, galiausiai, neprotinga. Kalba tik eina apie šekspyrišką
dilemą, kurią puikiai suprato Gruzijos kino režisierius,
pastatęs minėtąjį nemarų filmą. Kas svarbiau – miestelį įkvepiantis
istorinis pasakojimas ir jo piliečių santarvė ar tiesa ir
sąžinė? Ar šie dalykai apskritai taikiai sugyvena? Ar netenka
vardan herojiško pasakojimo aukoti detalių, nesvarbių dalykų,
kurių vis tiek neišsaugosi vardan visumos, su kuria teks
gyventi dabarties ir ateities kartoms?
Zygmuntas Baumanas yra išplėtojęs
sąmonės adiaforizacijos teoriją – pasak jo, sukrėtimų, istorinių
lūžių arba intensyvios socialinės kaitos laikais žmonės praranda
dalį savo jautrumo, atsisakę kitiems žmonėms taikyti etinę
perspektyvą. Jie tiesiog eliminuoja etinį santykį su kitais.
Tie kiti tampa nebūtinai net priešais ar demonais – jie yra
veikiau statistika, aplinkybės, kliūtys, veiksniai, nemalonios
detalės ir trikdančios aplinkybės. Bet jie sykiu nebėra žmonės,
su kuriais mes norėtume atsidurti „veidas į veidą“ situacijoje,
kurių žvilgsnio mes siektume ir galėtume jį su šypsena atlaikyti
ir net grąžinti Kito egzistencijos pripažinimo vardan.
Ilgam ar trumpam nujautrėję žmonės
nėra jokie demonai. Jie tiesiog iš savo jautrumo zonos pašalina
kai kuriuos kitus žmones ar ištisas grupes. Kaip manė senovės
graikų stoikai, o vėliau renesansiniai religiniai reformatoriai
ir mąstytojai, tikrovėje esama to, kas nėra esminga ir svarbu,
dėl ko vertėtų dramatiškai ginčytis ar laužyti ietis – toks
nesvarbus dalykas vadinamas adiaphoron (gr. – nesvarbus dalykas,
vns.) arba adiaphora (dgs). Pavyzdžiui Philippas Melanchthonas
rašė Martinui Lutheriui, jog katalikiška liturgija yra adiaphoron,
todėl neverta su katalikais ginčytis dėl jos.
Lietuvoje sąmonės ir atminties adiaforizacija
palietė mūsų istorinį pasakojimą apie Antrąjį pasaulinį karą.
Žydai iškyla jame kaip kliuvinys, trukdis, apmaudi ir ne
vietoje atsirandanti detalė ar nemaloni aplinkybė, neleidžianti
sukonstruoti herojiško pasakojimo apie Lietuvą ir jos laisvės
bylą. Tiesiog apmaudu, kad jie ten atsirado. Juk pati Istorija
yra prieš žydus. Didžioji karinė ir politinė galia, ateinanti
po brutalios sovietų okupacijos ir vienintelė galinti išvaduoti
Lietuvą bei atkurti jos nepriklausomybę, žydams nepalieka
jokių išlikimo šansų ir dar net graso atsigręžti prieš mus,
jei trukdysime.
Tenka rinktis: (a) atskirti nuo savęs
dalį Lietuvos Respublikos piliečių, išskirti juos iš savo
piliečių kategorijos, pritarti Vokietijos Niurnbergo įstatymams
dėl žydų turto nusavinimo ir jų pačių atskyrimo nuo kitų
gyventojų, išsižadėti jų kaip piliečių, niekaip nesieti teisingumo
sistemos ir visos valstybės su jais bei, galiausiai, atiduoti
juos sunaikinimui; arba (b) pasielgti taip, kaip pasielgė
Danijos karalius, atsisakęs atskirti žydus nuo savo bendrapiliečių
ir valstybės, o todėl pats prisisegęs žydišką Dovydo žvaigždę.
Deja, trečio kelio nėra. Arba atiduodi
dalį savo piliečių pažeminimui, apiplėšimui ir mirčiai, arba
gini juos taip pat, kaip gintum ir bet kurį kitą savo pilietį,
nesvarbu kokia jo kilmė ir pažiūros. Viskas. Taškas. Joks
kompromisas šioje etinėje ir politinėje situacijoje nėra
įmanomas. Nebent pradėtume kalbėti apie nevienodos vertės
gyvybę – bet tai nacių koncepcija. Nevertingos gyvybės teorija
paklojo pamatus Europos sąmonės adiaforizacijai.
Arba galima prabilti (tai neretai
daroma Lietuvoje) taip, kad esą su Šėtonu, t.y. naciais,
teko gudrauti vardan kilnaus tikslo – Lietuvos nepriklausomybės
atkūrimo. Gal palikime Shakespeare’o ir Dostojevskio interpretatoriams
klausimą, ar dėl valstybės galima aukoti mažiau vertingus
žmones ir nors vieno nekalto žmogaus gyvybę (nebent jis pats
eitų mirti už tėvynę, bet tai jau jo laisvės, o ne karo biurokratų
ir jų socialinės inžinerijos dalykas), ir paklauskime, ar
dalį piliečių sunaikinimui ar bent jau atskyrimui nuo žmonių
kategorijos palikęs politinis elitas yra herojai, ar savo
valstybės ir jos piliečių išdavikai.
Tikra Lietuvos tragedija buvo ta,
kad ją išvadavo ne britai ir amerikiečiai, o sovietai – po
vienos baisios Lietuvos traumos ir pažeminimo, kad į okupaciją
nebuvo atsakyta nė vienu šūviu, ir mėginimo kaip nors nuplauti
šią gėdą savo ir svetimu krauju, sekė antras istorinis smūgis
Lietuvai. Jei Lietuva būtų buvusi ne sovietų „išgelbėta“,
o Vakarų išvaduota, demokratinės Lietuvos politinis elitas
pats būtų teisęs Laikinąją Vyriausybę ir Lietuvos Aktyvistų
Frontą kaip nacių kolaborantus ir tėvynės išdavikus. Vieną
kartą įvardinime šitą visiems laikams.
LAF ir LLV dokumentai neabejotinai
būtų buvę pripažinti nusikalstamais, jie būtų buvę traktuojami
kaip Lietuvos Respublikos išdavystė – visų pirma Leono Prapuolenio
kreipimasis LAF vardu per Kauno radiofoną, kuriame aiškiai
buvo įvardinta būtinybė atsikratyti žydų, išvalyti nuo jų
Lietuvą ir (čia jau Goebbelso retorikos vertas pasažas) iš
jų už Lietuvos išdavystę ir nelojalumą atimti Vytauto Didžiojo
suteiktą privilegiją.
Šito neįvyko ir todėl Lietuva iki
šiol mėgina kovoti su savo istoriniu pažeminimu – tam tinka
logika, kad viskas, kas nukreipta prieš sovietus ir visą
sovietinę praeitį, yra savaiminis gėris. Deja, ne. Heroes
by default – didvyriai pagal istorijos nutylėjimą (ar, tiksliau,
jos nutildymą) anksčiau ar vėliau turėjo pradėti konfliktuoti
ne tik su Vakarų politiniu-istoriniu Holokausto pasakojimu,
bet ir su pačios Lietuvos iškiliomis asmenybėmis, jų drąsa,
taurumu ir sąžine.
Man taurioji Lietuva – tai Algimanto
Mackaus poema Jurekas ir Antano Škėmos romanas Izaokas, sykiu
ir Tomo Venclovos esė „Žydai ir lietuviai“ iš jo Vilties
formų, o ne 1941 m. birželio sukilėlių, pačią pirmąją dieną
jau išskleidusių Lietuvos viziją be žydų, idealizmas. Beje,
silpnosios ir stigmatizuotos savo visuomenės dalies pasmerkimas
pažeminimui ir mirčiai vardan net ir didelio politinio tikslo
yra pati baisiausia Realpolitik atmaina, o ne idealizmas.
Neverta painioti sąvokų.
Jei mums trūksta didvyrių, kas trukdo
paminklus statyti Sofijai Binkienei ir kitiems žydų gelbėtojams
ir pasaulio teisuoliams? Kas mums neleidžia didžiuotis niekada
nepalaužtais Lietuvos disidentais – Nijole Sadūnaite ar ką
tik mus palikusiu tyleniu, bebaimiu žemaičiu Viktoru Petkumi,
kuriuo žavėjosi su juo lageryje kalėjęs Aleksandras Solženicynas?
Kas trukdo Vytautą Landsbergį traktuoti kaip visos Europos
herojų, Lenkijos Solidarumo judėjimo bei Vaclavo Havelo bendražygį?
Kam iki šiol neaišku, kad Sąjūdis
ir istorinė Lietuvos pergalė prieš Sovietų Sąjungą 1991 m.
sausį visiems laikams nuplovė šalies gėdą dėl išdidžios lietuvių
tautos pažeminimo 1940-aisiais ir kad dabar yra net susikeista
vietomis – kad Vladimiras Putinas ir kiti Sovietų Sąjungos
nostalgikai niekada neatleis Lietuvai už imperijos pažeminimą
pasaulio mastu ir viso pasaulio akyse? Negi tai dar nėra
mums aišku? Nejaugi mums reikia kovoti kažkokias beprasmes
ir Lietuvą lygioje vietoje kompromituojančias kovas su savimi
ir savo praeitimi?
Deja, pasirinkome kitą moralinę logiką.
Žydai – ne mūsų. Jie – ne Lietuvos. Jie – nesvarbūs dalykai,
įkyrios detalės, aplinkybės ir istorikų peršamos akademinės
nuorodos. Jie trukdo. Per juos mes negalime sukurti norimos
savo herojų galerijos ir herojiško istorinio pasakojimo.
Belieka tik paklausti pačių savęs, ar prasminga visa toji
patriotinė pragmatika, aptarnaujanti ne praeitį ir juolab
ne pagerbianti mirusiųjų atminimą, o paprasčiausiai leidžianti
suvesti sąskaitas su savo nūdienos oponentais arba nusiųsti
„teisingą“ žinią rinkėjams. Jei taip – vadinasi, renkamės
tiesiog amoralią patriotizmo versiją, kurioje nebelieka nei
etikos, nei tiesos, nei sąžinės.
Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio atminimo
neniekinu. Jo būta inteligento ir pedagogo. Tegul jo artimieji
ir bendražygiai gerbia jį ir jo atminimą. Bet Lietuvos Respublikos
įjungimas į jo oficialų pagerbimą civilizuotoje politikoje
reiškia tik viena – vadinasi, mes pritariame jo kabineto
vykdytai politikai.
Vadinasi, Holokaustas ir jo uvertiūra
nebuvo didžioji mūsų ir pasaulio tragedija. Vadinasi, mes
prisiimame atsakomybę už LLV veiksmus ir žodžius. Net jei
ir kalba šiuo atveju neina apie juridinę atsakomybę, gal
vis dėlto verta prisiminti, kad egzistuoja dar ir politinė
atsakomybė. Na ir moralinė, bet tai jau turbūt pernelyg didelis
ir nemalonus reikalavimas. Tam, kad būtum herojumi, nepakanka
viso labo tik nebūti nusikaltėliu – reikia dar ir bent simboliškai
pasipriešinti tavo akyse vykdomam nusikaltimui. Arba bent
jau pasmerkti jį po kurio laiko.
Ne demonai ir angelai, o, deja, gąsdinančiai
ir baugiai sveiki bei „normalūs“ žmonės kovojo Antrajame
pasauliniame kare. Buvo tokių, kurie buvo tikri antisemitai,
bet gelbėjo žydus, nes matė jų kančią savo akimis, o ne abstrakčiai
kažką kalbėjo ar pasirašinėjo jų diskriminavimo, apiplėšimo
ir sunaikinimo dokumentus.
Tyliai viską matyti ir daug kalbėti
nematant – dvi iš esmės skirtingos egzistencinės ir etinės
situacijos. Tie, kurie nematė ir pasirašinėjo, galėjo vėliau
būti sukrėsti to, ką pamatė – ir tada gelbėti žydų vaikus.
Antisemitai galėjo gelbėti žydus, o ne antisemitai galėjo
juos išduoti vardan tėvynės, iš kurios sąvokos jie pašalino
etiką, empatiją, užuojautą, žmogaus veidą, prašantį žvilgsnį
ir ilgą akių susitikimą.
Todėl atskirkime silpnų, pernelyg
žmogiškų, kažkam mielų, iki baugumo sveikų ir normalių žmonių
svarbumą jų artimiesiems ir bendražygiams nuo etikos visuotinumo.
Sykiu ir nuo politinio šitų žmonių įvertinimo, kuris apie
juos gali pasakyti ir, deja, pasako baisių dalykų. Kitaip
ir toliau statysime paminklus savo traumoms ir pažeminimams,
o kovosime ne su problemomis, silpnybėmis ir tikrais mūsų
valstybės defektais, o su tais, kurie drįsta pamatyti ir
prabilti kitaip.
Nes heroizmo be sąžinės ir etikos
nebūna. Mes šitą žinome. Tik, deja, pamiršti tai yra patogu
ir žmogiška. Pernelyg žmogiška. blog.delfi.lt
|