Izraelio istorikas Dovas Levinas atsisako iš tuometinio Lietuvos
prezidento Algirdo Brazausko gautos oficialios padėkos
už nuopelnus. Tai jis padarė protestuodamas prieš prokurorų
atliekamą tyrimą, kuriame figūruoja buvęs Izraelio Holokausto
muziejaus vadovas Yitzhakas Aradas, įtariamas prisidėjęs
prie lietuvių civilių žudymo.
Prokurorų veiksmus vadina bjauriais ir niekingais
Kaip pranešė „The Jerusalem Post“, padėką už nuopelnus D. Levinas formaliai grąžino
sekmadienį, išsiųsdamas laišką dabartiniam Lietuvos prezidentui
Valdui Adamkui. „Norėčiau, kad to būtų nereikėję daryti,
- tvirtino jis. – Tačiau tai yra mažiausia, ką galiu padaryti
savo gero bičiulio labui“.
Padėkos laišką istorikas gavo 1993
m., praėjus pusei amžiaus po to, kai kovojo su Lietuvą okupavusiais
naciais ir jų bendradarbiais tarp vietos gyventojų. Taip
jo drąsą įvertino pirmasis po nepriklausomybės atkūrimo prezidentas
A. Brazauskas.
Prezidentūros teigimu, 1993 m. rugsėjo
22 d. valstybės vadovas A. Brazauskas pasirašė padėką D.
Levinui.
„Tai įvyko tais laikais, kai jie mėgo
žydus“, - sekmadienį kalbėdamas su žurnalistais juokavo į
devintą dešimtį įžengęs buvęs Rytų Europos žydų profesorius.
Tokį žingsnį žengti D. Leviną paskatino
pernai Generalinės prokuratūros pradėtas tyrimas. Lietuvos
pareigūnai turi duomenų, esą Y. Aradas galėjo prisidėti prie
sovietų vykdytų nusikaltimų. Teigiama, esą autoritetingas
istorikas, nacių ir sovietų nusikaltimų Lietuvoje tyrėjas
jaunystėje galėjo tarnauti NKVD ir dalyvauti lietuvių civilių
bei antisovietinio judėjimo aktyvistų egzekucijose.
Prokurorai per Izraelio Teisingumo
ministeriją pakvietė garbaus amžiaus Y. Aradą atvykti į Lietuvą
ir paaiškinti, koks tiksliai buvo jo vaidmuo, tačiau sulaukė
neigiamo atsakymo.
Neseniai Izraelyje viešėjęs Lietuvos
užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas gavo raštišką
protestą dėl šio tyrimo.
Anot Holokausto muziejaus vadovo Avnerio
Shalevo, reikėtų tirti visus partizanų veiksmus: „Bet koks
bandymas prilyginti šiuos veiksmus nelegaliai veiklai, taip
prilyginant juos kriminaliniams nusikaltimams, yra pavojingas
įvykių, vykusių Lietuvoje per karą, iškreipimas“.
„Kaip buvęs dr. Arado kovos draugas,
atidžiai sekęs Lietuvos visuomenės bandymus ištrinti lietuvių
dalyvavimą Holokausto nusikaltimuose, noriu pareikšti griežtą
protestą dėl visiškai šlykštaus reikalavimo išduoti šį žydų
herojų, kad jis galėtų būti teisiamas Lietuvoje, - laiške
rašo D. Levinas. – Iš solidarumo su dr. Aradu, pasibjaurėjęs
ir pasipiktinęs šiuo niekingu žingsniu, kuriuo siekiama paneigti
narsią mano ir mano draugų kovą su naciais ir jų bendrininkais
lietuviais, grąžinu man suteiktos garbės patvirtinimą, kurio
turinys pastaraisiais veiksmais ir įvykiais Lietuvoje buvo
nuvertintas“.
Kalbėdamas su žurnalistais istorikas
priminė, kad Lietuva buvo viena iš nedaugelio šalių, kurioje
per Holokauską buvo išžudyta beveik 93 proc. žydų. Vietos
gyventojai, jo teigimu, padėjo naciams.
Prieš pirmiesiems vokiečių kariams
įžengiant į šį kraštą lietuviai esą jau puldinėjo žydus.
O kartu su naciais jie esą ne tik žudė, bet ir apiplėšinėjo
bei prievartavo šios tautos atstovus. Okupantams esą padėjo
net kariai ir policininkai.
Prisiminė ir skustagalvių eitynes
Praėjusiame dešimtmetyje D. Levino
ir kitų likusių gyvų partizanų gautuose laiškuose buvo giriamos
jų pastangos apginti žydų garbę. Tarp tų, kurie gavo tokius
laiškus, buvo ir Y. Aradas, kuris Antrojo pasaulinio karo
metais kovojo partizanų gretose ir susprogdino 14 nacių traukinių.
„Tačiau praėjus 14 metų kažkas prisiminė
tą žydą, dr. Aradą, ir parašė savo knygoje, esą jis dalyvavo
operacijoje viename kaime. Tačiau tai nebuvo tiesiog paprasti
kaimiečiai. Jie puldinėjo žydus, žagino moteris, grobė turtą,
ir dar prieš tai, kai atėjo vokiečiai. Norėčiau ir aš būti
dalyvavęs tose operacijose“, - aiškino D. Levinas.
Anot istoriko, tai nėra vien su juo
asmeniškai susijęs įvykis, bet bandymas perrašyti istoriją,
taip pat pastebimas Ukrainoje ir Lenkijoje. D. Levinas priminė
skustagalvių maršą Vilniaus centre, kuris prieš porą savaičių
sulaukė didžiulio atgarsio ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
„Jie nori išplauti žudikų mundurus.
Tam reikia apkaltinti mus. Jie bando aiškinti, esą nors buvo
lietuvių, kurie žudė žydus, buvo ir žydų, kurie žudė lietuvius,
nors tai netiesa“, - tvirtino istorikas.
Simono Wiesenthalio centras teigiamai
įvertino D. Levino sprendimą ir paragino kitus, gavusius
panašius laiškus, pasekti jo pavyzdžiu. Nacių medžiotoju
vadinamas šio centro vadovas Izraelyje Ephraimas Zuroffas
minėtą tyrimą, kuriame minimas Y. Arad, pavadino „augančia
tendencija Lietuvoje padaryti viską, kad būtų paslėpti jų
(lietuvių – DELFI) nusikaltimai ir nukreipta ugnis į vokiečius
bei austrus, užuot pripažinus tiesą“.
Kaune gimęs D. Levinas nacių okupacijos
metais kalėjo gete, priklausė pogrindžio pasipriešinimo grupei,
o 1944 m. pabėgo ir tapo Rytų Lietuvoje veikusio sovietinių
partizanų būrio „Mirtis okupantams“ kovotoju. Po metų D.
Levinas nelegaliai paliko Sovietų Sąjungą ir pasiekė Palestiną,
kur dalyvavo nepriklausomybės kovose, vėlesniuose žydų ir
arabų karuose.
D. Levino veikla apėmė ir kibucus,
ir mokslo įstaigas. Jis dėstė Jeruzalės universitete, skaitė
paskaitas Vilniaus universitete, buvo daugelio pranešimų
tarptautinėse konferencijose, mokslinių straipsnių ir monografijų
apie Lietuvos ir Rytų Europos žydų naujausių laikų istoriją
autorius.
delfi.lt
|