<
 
 
 
2008 balandžio mėn. 7 d. 11:02
delfi.lt
 
 

Izraelio istorikas atsisako Lietuvos padėkos
Eglė Digrytė

 
 


Izraelio istorikas Dovas Levinas atsisako iš tuometinio Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko gautos oficialios padėkos už nuopelnus. Tai jis padarė protestuodamas prieš prokurorų atliekamą tyrimą, kuriame figūruoja buvęs Izraelio Holokausto muziejaus vadovas Yitzhakas Aradas, įtariamas prisidėjęs prie lietuvių civilių žudymo.
Prokurorų veiksmus vadina bjauriais ir niekingais

Kaip pranešė „The Jerusalem Post“, padėką už nuopelnus D. Levinas formaliai grąžino sekmadienį, išsiųsdamas laišką dabartiniam Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui. „Norėčiau, kad to būtų nereikėję daryti, - tvirtino jis. – Tačiau tai yra mažiausia, ką galiu padaryti savo gero bičiulio labui“.

Padėkos laišką istorikas gavo 1993 m., praėjus pusei amžiaus po to, kai kovojo su Lietuvą okupavusiais naciais ir jų bendradarbiais tarp vietos gyventojų. Taip jo drąsą įvertino pirmasis po nepriklausomybės atkūrimo prezidentas A. Brazauskas.

Prezidentūros teigimu, 1993 m. rugsėjo 22 d. valstybės vadovas A. Brazauskas pasirašė padėką D. Levinui.

„Tai įvyko tais laikais, kai jie mėgo žydus“, - sekmadienį kalbėdamas su žurnalistais juokavo į devintą dešimtį įžengęs buvęs Rytų Europos žydų profesorius.

Tokį žingsnį žengti D. Leviną paskatino pernai Generalinės prokuratūros pradėtas tyrimas. Lietuvos pareigūnai turi duomenų, esą Y. Aradas galėjo prisidėti prie sovietų vykdytų nusikaltimų. Teigiama, esą autoritetingas istorikas, nacių ir sovietų nusikaltimų Lietuvoje tyrėjas jaunystėje galėjo tarnauti NKVD ir dalyvauti lietuvių civilių bei antisovietinio judėjimo aktyvistų egzekucijose.

Prokurorai per Izraelio Teisingumo ministeriją pakvietė garbaus amžiaus Y. Aradą atvykti į Lietuvą ir paaiškinti, koks tiksliai buvo jo vaidmuo, tačiau sulaukė neigiamo atsakymo.

Neseniai Izraelyje viešėjęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas gavo raštišką protestą dėl šio tyrimo.

Anot Holokausto muziejaus vadovo Avnerio Shalevo, reikėtų tirti visus partizanų veiksmus: „Bet koks bandymas prilyginti šiuos veiksmus nelegaliai veiklai, taip prilyginant juos kriminaliniams nusikaltimams, yra pavojingas įvykių, vykusių Lietuvoje per karą, iškreipimas“.

„Kaip buvęs dr. Arado kovos draugas, atidžiai sekęs Lietuvos visuomenės bandymus ištrinti lietuvių dalyvavimą Holokausto nusikaltimuose, noriu pareikšti griežtą protestą dėl visiškai šlykštaus reikalavimo išduoti šį žydų herojų, kad jis galėtų būti teisiamas Lietuvoje, - laiške rašo D. Levinas. – Iš solidarumo su dr. Aradu, pasibjaurėjęs ir pasipiktinęs šiuo niekingu žingsniu, kuriuo siekiama paneigti narsią mano ir mano draugų kovą su naciais ir jų bendrininkais lietuviais, grąžinu man suteiktos garbės patvirtinimą, kurio turinys pastaraisiais veiksmais ir įvykiais Lietuvoje buvo nuvertintas“.

Kalbėdamas su žurnalistais istorikas priminė, kad Lietuva buvo viena iš nedaugelio šalių, kurioje per Holokauską buvo išžudyta beveik 93 proc. žydų. Vietos gyventojai, jo teigimu, padėjo naciams.

Prieš pirmiesiems vokiečių kariams įžengiant į šį kraštą lietuviai esą jau puldinėjo žydus. O kartu su naciais jie esą ne tik žudė, bet ir apiplėšinėjo bei prievartavo šios tautos atstovus. Okupantams esą padėjo net kariai ir policininkai.

Prisiminė ir skustagalvių eitynes

Praėjusiame dešimtmetyje D. Levino ir kitų likusių gyvų partizanų gautuose laiškuose buvo giriamos jų pastangos apginti žydų garbę. Tarp tų, kurie gavo tokius laiškus, buvo ir Y. Aradas, kuris Antrojo pasaulinio karo metais kovojo partizanų gretose ir susprogdino 14 nacių traukinių.

„Tačiau praėjus 14 metų kažkas prisiminė tą žydą, dr. Aradą, ir parašė savo knygoje, esą jis dalyvavo operacijoje viename kaime. Tačiau tai nebuvo tiesiog paprasti kaimiečiai. Jie puldinėjo žydus, žagino moteris, grobė turtą, ir dar prieš tai, kai atėjo vokiečiai. Norėčiau ir aš būti dalyvavęs tose operacijose“, - aiškino D. Levinas.

Anot istoriko, tai nėra vien su juo asmeniškai susijęs įvykis, bet bandymas perrašyti istoriją, taip pat pastebimas Ukrainoje ir Lenkijoje. D. Levinas priminė skustagalvių maršą Vilniaus centre, kuris prieš porą savaičių sulaukė didžiulio atgarsio ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

„Jie nori išplauti žudikų mundurus. Tam reikia apkaltinti mus. Jie bando aiškinti, esą nors buvo lietuvių, kurie žudė žydus, buvo ir žydų, kurie žudė lietuvius, nors tai netiesa“, - tvirtino istorikas.

Simono Wiesenthalio centras teigiamai įvertino D. Levino sprendimą ir paragino kitus, gavusius panašius laiškus, pasekti jo pavyzdžiu. Nacių medžiotoju vadinamas šio centro vadovas Izraelyje Ephraimas Zuroffas minėtą tyrimą, kuriame minimas Y. Arad, pavadino „augančia tendencija Lietuvoje padaryti viską, kad būtų paslėpti jų (lietuvių – DELFI) nusikaltimai ir nukreipta ugnis į vokiečius bei austrus, užuot pripažinus tiesą“.

Kaune gimęs D. Levinas nacių okupacijos metais kalėjo gete, priklausė pogrindžio pasipriešinimo grupei, o 1944 m. pabėgo ir tapo Rytų Lietuvoje veikusio sovietinių partizanų būrio „Mirtis okupantams“ kovotoju. Po metų D. Levinas nelegaliai paliko Sovietų Sąjungą ir pasiekė Palestiną, kur dalyvavo nepriklausomybės kovose, vėlesniuose žydų ir arabų karuose.

D. Levino veikla apėmė ir kibucus, ir mokslo įstaigas. Jis dėstė Jeruzalės universitete, skaitė paskaitas Vilniaus universitete, buvo daugelio pranešimų tarptautinėse konferencijose, mokslinių straipsnių ir monografijų apie Lietuvos ir Rytų Europos žydų naujausių laikų istoriją autorius.

delfi.lt