Vargšė Lietuva. Du pastaruosius dešimtmečius šalis nesėkmingai bando patraukti
teisinėn atsakomybėn karininkus iš sovietų KGB elitinės „Alfa“ grupės,
kuri nužudė 13 Lietuvos piliečių (iš viso žuvusiųjų buvo 14, o po
keleto dienų nuo žaizdų ligoninėje mirė dar du – lrytas.lt past.)
dramatiškame susidūrime prie Vilniaus televizijos bokšto tarp vietinių
laisvės aktyvistų ir sovietinių pajėgų, kurios buvo Maskvos atsiųstos,
kad sutrukdytų sparčiai augančiam nepriklausomybės judėjimui. Dramatiški
1991 m. sausio įvykiai Lietuvos sostinėje tapo Lietuvos pasipriešinimo
sovietų priespaudai simboliu, kuris, kaip daug kas tiki, buvo lūžio
taškas Baltijos šalių kovai už nepriklausomybę ir galutiniam Sovietų
Sąjungos subyrėjimui.
Žinoma, Maskvos požiūris buvo visiškai kitoks, todėl Rusija atsisakė bendradarbiauti
tiriant nusikaltimą, ir tai veiksmingai užkirto kelią bet kokiam
bylos pasistūmėjimui į priekį. Padėtis dramatiškai pasikeitė šių
metų liepos 14-ąją, kai buvęs KGB pulkininkas Michailas Golovatovas,
vadovavęs specialiosioms sovietų pajėgoms, atsakingoms už žudynes,
nusileido Vienos Švechato oro uoste ir vietos pareigūnų buvo areštuotas
vadovaujantis Europos arešto orderiu, gerą reputaciją turinčios ES
narės Lietuvos išduotu 2010 m. spalį. Galima įsivaizduoti, koks šokas
ir siaubas ištiko Vilnių, kai mažiau nei po 24 valandų nuo arešto
M.Golovatovas austrų buvo išsiųstas atgal į Maskvą, kur vėl tapo
saugus nuo Lietuvos teisingumo gniaužtų.
Esant normalioms aplinkybėms, tai nebūtų patraukę mano dėmesio, bet nesutarimų
objektas ir dvi veikėjos – šalys, su kuriomis per pastarąjį dešimtmetį
aš turėjau nemažai reikalų, susijusių su šiais klausimais, paskatino
mane pateikti visai kitokį požiūrį, kuriuo aš noriu pasidalinti su
„Lietuvos ryto“ skaitytojais.
Pradėsiu nuo austrų. Lietuva turėjo pakankamai pagrindo
tikėtis, kad jos išduotas arešto orderis bus gerbiamas ir vykdomas
jos partnerėje Europos Sąjungos šalyje.
Darant prielaidą, kad jis buvo parengtas tinkamai,
nebuvo jokios priežasties įtarti, kad Vienoje gali kilti nenoro ar
dvejonių išduodant asmenį, ieškomą dėl žmogžudysčių, padarius nusikaltimą,
turintį tokios didelės istorinės svarbos Lietuvai. Bet, kaip parodė
liūdna Vilniaus patirtis, Viena yra vieta, kur sunku pasitelkti teisines
priemones, bent jau nusikaltimų, padarytų kažkur kitur ir prieš daugelį
metų, atveju. O kalbant apie istoriją, austrai turi ilgą manipuliavimo
praeitimi pagal savo poreikius tradiciją. Kaip kitaip galima paaiškinti
teiginį po daugiau kaip keturiasdešimties metų, kad jų šalis buvo
„pirmoji Hitlerio auka“, kai iš tiesų ji buvo uoliausia nacių sąjungininkė.
Todėl ko gero lietuviams nenuostabu, kad Austrija
per trisdešimt metų nesugebėjo patraukti baudžiamojon atsakomybėn,
jau nekalbant apie nubaudimą, nei vieno nacių karo nusikaltėlio.
Jeigu šalyje nebebūtų likę gyvų nacių karo nusikaltėlių ar austrai,
laikomi atsakingai už holokausto nusikaltimus, gyventų kur nors kitur,
tuomet tai galėtų būti suprantama, nors ir tai sunkiai. Tačiau yra
priešingai – Austrijoje pilna asmenų, kurie turėtų būti teisiami
už savo vaidmenį už vadinamųjų Trečiojo reicho priešų persekiojimą
ir žudymą, bet jiems palanki teisinė sistema padarė viską, kad sumažintų
tokių bylų, kurias galėtų iškelti Austrijos teisminės institucijos,
skaičių.
Vienas iš tokių pavyzdžių – Maidaneko koncentracijos stovyklos prižiūrėtojos
Ernos Wallisch byla. Ji pradėjo savo karjerą Ravensbruko koncentracijos
stovykloje, o vėliau buvo paaukštinta ir paskirta tarnauti mirties
stovykloje Lenkijoje netoli Liublino, kur buvo nužudyta dešimtys
tūkstančių žydų.
Kad ji gyvena Vienoje, sužinojau 2004 m. gegužę per projektą Operacija
„Paskutinis šansas“, pradėtą Vilniuje 2002 metais, gavęs informaciją
iš austro, kuris žinojo apie jos karo metų veiklą. Pasirodo,
E.Wallisch Austrijos tyrėjams prisipažino, jog kišo žydus į dujų
kameras ir saugojo, kad jie nepabėgtų. Galima įsivaizduoti mane
apėmusį neįtikėtiną nustebimą ir visišką nusivylimą, kai Austrijos
teisingumo ministrė Karin Gastinger mane informavo, kad E.Wallisch
Austrijoje nebegali būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn,
nes čia jos nusikaltimai laikomi „pasyviu bendrininkavimu vykdant
genocidą“ - tai Austrijos teisininkų sukurta kategorija, sąmoningai
siekiant sumažinti holokausto nusikaltėlių, kurie galėtų atsakyti
už savo nusikaltimus, skaičių.
Nors austrai buvo priversti atnaujinti bylą, lenkų tyrėjams radus įrodymų apie
„aktyvesnį“ dalyvavimą, E.Wallisch mirė taip ir nepareiškus jai kaltinimų,
jau nekalbant apie patraukimą baudžiamojon atsakomybėn ir bausmę.
Tačiau jos atvejis buvo tik ledkalnio viršūnė tarp visų austrų, kurie
nusipelnė būti teisiami už Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus,
tačiau liko nenuteisti.
Mažiau nei po dviejų mėnesių Klagenfurto senelių namuose
sulaukęs 98 metų mirė Kroatijos fašistinio judėjimo „Ustaša“ Požegos
policijos viršininkas Milivojus Asneris. Prieš tai Austrijos valdžia
atsisakė vykdyti Kroatijos ekstradicijos prašymą, remdamasi palankiais
gydytojais, kurie tvirtino, kad jis medicininiu požiūriu nepajėgus
stoti prieš teismą, nors daugybė jo interviu žiniasklaidoje aiškiai
rodė, kad tai netiesa. Taigi, Austrija tokiems, kaip M.Golovatovas,
buvo geriausia įmanoma kelionės kryptis Vakarų Europoje, ir rezultatai
aiškiai tą patvirtina.
Kai tai liečia Lietuvą, man labai sunku nežiūrėti
į šalį užliejusią teisėto pasipiktinimo bangą be šiokio tokio cinizmo.
Žinoma, Europos arešto orderis M.Golovatovui buvo teisėtas, ir jis
turėjo būti išduotas Lietuvai, bet ar gali Lietuva reikalauti uoliai
vykdyti teisingumą, kai pati taip nesielgia su daugybe savo nacių
karo nusikaltėlių?
Sprendžiant pagal Lietuvos pareigūnų, pradedant prezidente,
reakciją į dabartinį Austrijos poelgį, galima manyti, kad ši šalis
turi nepriekaištingą reputaciją, kai kalbama apie karo nusikaltėlių
ir nusikaltimų žmoniškumui persekiojimą. Tačiau iš tikrųjų tai labai
toli nuo tiesos. Užuot drąsiai žvelgusi į gėdingą plačiai paplitusį
daugybės lietuvių bendradarbiavimą holokausto nusikaltimuose ir jų
svarbų vaidmenį masinėse žudynėse, kai buvo žudomi ne tik Lietuvos
žydai, bet ir Baltarusijos bei Lenkijos žydai, taip pat kitų užsienio
šalių žydai, deportuoti į Lietuvą, kad būtų nužudyti, Lietuvos valdžia
ir teisinė sistema padarė viską, kad ši problema būtų ignoruojama
ar jos reikšmė sumažėtų.
Iš tiesų Lietuvos valdžia, persekiodama nacių nusikaltėlius, parodė tik dešimtadalį
to uolumo, kurį parodė persekiodama 1991 m. sausio sovietų nusikaltėlius.
Šioje srityje Lietuvos reputacija – viena blogiausių Europoje. Jeigu
prisiminsime nesuskaičiuojamą daugybę nacių kolaborantų padarytų
nusikaltimų, ir palyginsime juos su M.Golovatovo ir jo sėbrų padarytais
nusikaltimais, atitinkamos iniciatyvos siekiant nubausti pirmuosius
trūkumas pasirodys dar skandalingesnis.
Lietuviai, kaip ir austrai, manipuliuoja istorija, sumenkindami Lietuvos nacių
kolaborantų nusikaltimus ir tvirtindami, kad komunistų nusikaltimai
buvo lygiai tokie pat siaubingi. Šią tendenciją tik sustiprino teisinės
sistemos nesugebėjimas nubausti bent vieną vietinį Holokausto nusikaltėlį.
Dar blogiau, Lietuva pasityčiojo iš teismo proceso, priimdama unikalius
įstatymus, kurie leido apklausti, apkaltinti ir patraukti baudžiamojon
atsakomybėn medicininiu požiūriu nepakaltinamus įtariamuosius holokausto
nusikaltimais.
Ne tam, kad, gink Dieve, būtų užtikrinta, kad tokie nusikaltėliai neliktų nenubausti,
bet tiesiog tam, kad būtų leista vykdyti visiškai beprasmius procesus,
kuriuose atsakovai net nepasirodys ir jiems negrės jokia bausmė.
Iš tiesų šie procesai buvo organizuoti visų pirma siekiant sumažinti
užsienio spaudimą įvykdyti šiems nusikaltėliams teisingumą.
Užuot pradėję, reikia pripažinti, sunkų ir labai
skausmingą savo nacių nusikaltėlių persekiojimo procesą ir taip
padėję ateinančioms Lietuvos kartoms sąžiningai susidoroti su ypač
sudėtinga jų istorijos dalimi, šalies lyderiai iššvaistė istorinę
galimybę ne tik įgyvendinti teisingumą, bet ir iš tiesų užbaigti
šį reikalą bei pasiekti tikrą susitaikymą.
Nesugebėjusi nubausti Lileikio, Gimžausko ir net
Dailidės, jau nekalbant apie kitus įtariamuosius, kurie galėjo ir
turėjo būti patraukti į teismą, nepriklausoma Lietuva, deja, neišlaikė
vieno svarbiausių naujosios demokratijos testų. Ir šią nesėkmę dar
labiau apsunkino fiktyvi kampanija „tirti“ žydų antinacių partizanų
veiklą bei pastaruoju metu suaktyvėjusi paramos Prahos 2008 m. deklaracijai,
kuri paleido gandą apie istorinį komunizmo ir nacizmo lygiavertiškumą,
kampanija.
Ar visa tai atrodo pažįstama? Deja, taip. Tai daugiau
ar mažiau tas pats, ką Austrija darė keletą dešimtmečių po Antrojo
pasaulinio karo. Melas, iš Austrijos darant auką, galutinai baigėsi
tik dešimtojo dešimtmečio pradžioje, bet elgesio, susijusio su klausimais,
liečiančiais holokaustą, modelius pakeisti sunku. Ir tas pats teisinių
inovacijų, lankstumo ir teisinės valios trūkumas, kuris padėjo išvengti
teisingumo daugybei nacių karo nusikaltėlių, be abejonės, padėjo
M.Golovatovui išvengti ekstradicijos ir stojimo prieš teismą Vilniuje.
Galbūt atėjo laikas lietuviams liautis teisėtai
piktintis ir ilgai, sunkiai bei pavėluotai pasižiūrėti į veidrodį.
Jie gali būti sukrėsti vaizdo, kurį pamatys.
Jeigu nesusipratimas su M.Golovatovu pagaliau paskatins
iš naujo įvertinti požiūrį į Holokausto nusikaltimus vykdžiusius
lietuvius ir nesiliaujantį valdžios remiamą ir finasuojamą tų nusikaltimų
menkinimą, praėjusį mėnesį patirtas skausmas ir nusivylimas pasirodys
esą tik užmaskuota palaima, kuri galiausiai iš esmės pasitarnaus
Lietuvos gerovei.
Parašyta Jeruzalėje pasninko dienos, skirtos paminėti
babiloniečių Pirmosios šventyklos sugriovimą prieš 2597 metus ir
romėnų Antrosios šventyklos sugriovimą prieš 1941 metus, išvakarėse.
lrytas.lt
|