2011-08-10 16:28 lrytas.lt
Lietuva ir Austrija: toks tokį pažino
Efraimas Zuroffas

Vargšė Lietuva. Du pastaruosius dešimtmečius šalis nesėkmingai bando patraukti teisinėn atsakomybėn karininkus iš sovietų KGB elitinės „Alfa“ grupės, kuri nužudė 13 Lietuvos piliečių (iš viso žuvusiųjų buvo 14, o po keleto dienų nuo žaizdų ligoninėje mirė dar du – lrytas.lt past.) dramatiškame susidūrime prie Vilniaus televizijos bokšto tarp vietinių laisvės aktyvistų ir sovietinių pajėgų, kurios buvo Maskvos atsiųstos, kad sutrukdytų sparčiai augančiam nepriklausomybės judėjimui. Dramatiški 1991 m. sausio įvykiai Lietuvos sostinėje tapo Lietuvos pasipriešinimo sovietų priespaudai simboliu, kuris, kaip daug kas tiki, buvo lūžio taškas Baltijos šalių kovai už nepriklausomybę ir galutiniam Sovietų Sąjungos subyrėjimui.

Žinoma, Maskvos požiūris buvo visiškai kitoks, todėl Rusija atsisakė bendradarbiauti tiriant nusikaltimą, ir tai veiksmingai užkirto kelią bet kokiam bylos pasistūmėjimui į priekį. Padėtis dramatiškai pasikeitė šių metų liepos 14-ąją, kai buvęs KGB pulkininkas Michailas Golovatovas, vadovavęs specialiosioms sovietų pajėgoms, atsakingoms už žudynes, nusileido Vienos Švechato oro uoste ir vietos pareigūnų buvo areštuotas vadovaujantis Europos arešto orderiu, gerą reputaciją turinčios ES narės Lietuvos išduotu 2010 m. spalį. Galima įsivaizduoti, koks šokas ir siaubas ištiko Vilnių, kai mažiau nei po 24 valandų nuo arešto M.Golovatovas austrų buvo išsiųstas atgal į Maskvą, kur vėl tapo saugus nuo Lietuvos teisingumo gniaužtų.

Esant normalioms aplinkybėms, tai nebūtų patraukę mano dėmesio, bet nesutarimų objektas ir dvi veikėjos – šalys, su kuriomis per pastarąjį dešimtmetį aš turėjau nemažai reikalų, susijusių su šiais klausimais, paskatino mane pateikti visai kitokį požiūrį, kuriuo aš noriu pasidalinti su „Lietuvos ryto“ skaitytojais.

Pradėsiu nuo austrų. Lietuva turėjo pakankamai pagrindo tikėtis, kad jos išduotas arešto orderis bus gerbiamas ir vykdomas jos partnerėje Europos Sąjungos šalyje.

Darant prielaidą, kad jis buvo parengtas tinkamai, nebuvo jokios priežasties įtarti, kad Vienoje gali kilti nenoro ar dvejonių išduodant asmenį, ieškomą dėl žmogžudysčių, padarius nusikaltimą, turintį tokios didelės istorinės svarbos Lietuvai. Bet, kaip parodė liūdna Vilniaus patirtis, Viena yra vieta, kur sunku pasitelkti teisines priemones, bent jau nusikaltimų, padarytų kažkur kitur ir prieš daugelį metų, atveju. O kalbant apie istoriją, austrai turi ilgą manipuliavimo praeitimi pagal savo poreikius tradiciją. Kaip kitaip galima paaiškinti teiginį po daugiau kaip keturiasdešimties metų, kad jų šalis buvo „pirmoji Hitlerio auka“, kai iš tiesų ji buvo uoliausia nacių sąjungininkė.

Todėl ko gero lietuviams nenuostabu, kad Austrija per trisdešimt metų nesugebėjo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, jau nekalbant apie nubaudimą, nei vieno nacių karo nusikaltėlio. Jeigu šalyje nebebūtų likę gyvų nacių karo nusikaltėlių ar austrai, laikomi atsakingai už holokausto nusikaltimus, gyventų kur nors kitur, tuomet tai galėtų būti suprantama, nors ir tai sunkiai. Tačiau yra priešingai – Austrijoje pilna asmenų, kurie turėtų būti teisiami už savo vaidmenį už vadinamųjų Trečiojo reicho priešų persekiojimą ir žudymą, bet jiems palanki teisinė sistema padarė viską, kad sumažintų tokių bylų, kurias galėtų iškelti Austrijos teisminės institucijos, skaičių.

Vienas iš tokių pavyzdžių – Maidaneko koncentracijos stovyklos prižiūrėtojos Ernos Wallisch byla. Ji pradėjo savo karjerą Ravensbruko koncentracijos stovykloje, o vėliau buvo paaukštinta ir paskirta tarnauti mirties stovykloje Lenkijoje netoli Liublino, kur buvo nužudyta dešimtys tūkstančių žydų.

Kad ji gyvena Vienoje, sužinojau 2004 m. gegužę per projektą Operacija „Paskutinis šansas“, pradėtą Vilniuje 2002 metais, gavęs informaciją iš austro, kuris žinojo apie jos karo metų veiklą. Pasirodo, E.Wallisch Austrijos tyrėjams prisipažino, jog kišo žydus į dujų kameras ir saugojo, kad jie nepabėgtų. Galima įsivaizduoti mane apėmusį neįtikėtiną nustebimą ir visišką nusivylimą, kai Austrijos teisingumo ministrė Karin Gastinger mane informavo, kad E.Wallisch Austrijoje nebegali būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn, nes čia jos nusikaltimai laikomi „pasyviu bendrininkavimu vykdant genocidą“ - tai Austrijos teisininkų sukurta kategorija, sąmoningai siekiant sumažinti holokausto nusikaltėlių, kurie galėtų atsakyti už savo nusikaltimus, skaičių.

Nors austrai buvo priversti atnaujinti bylą, lenkų tyrėjams radus įrodymų apie „aktyvesnį“ dalyvavimą, E.Wallisch mirė taip ir nepareiškus jai kaltinimų, jau nekalbant apie patraukimą baudžiamojon atsakomybėn ir bausmę. Tačiau jos atvejis buvo tik ledkalnio viršūnė tarp visų austrų, kurie nusipelnė būti teisiami už Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus, tačiau liko nenuteisti.

Mažiau nei po dviejų mėnesių Klagenfurto senelių namuose sulaukęs 98 metų mirė Kroatijos fašistinio judėjimo „Ustaša“ Požegos policijos viršininkas Milivojus Asneris. Prieš tai Austrijos valdžia atsisakė vykdyti Kroatijos ekstradicijos prašymą, remdamasi palankiais gydytojais, kurie tvirtino, kad jis medicininiu požiūriu nepajėgus stoti prieš teismą, nors daugybė jo interviu žiniasklaidoje aiškiai rodė, kad tai netiesa. Taigi, Austrija tokiems, kaip M.Golovatovas, buvo geriausia įmanoma kelionės kryptis Vakarų Europoje, ir rezultatai aiškiai tą patvirtina.

Kai tai liečia Lietuvą, man labai sunku nežiūrėti į šalį užliejusią teisėto pasipiktinimo bangą be šiokio tokio cinizmo. Žinoma, Europos arešto orderis M.Golovatovui buvo teisėtas, ir jis turėjo būti išduotas Lietuvai, bet ar gali Lietuva reikalauti uoliai vykdyti teisingumą, kai pati taip nesielgia su daugybe savo nacių karo nusikaltėlių?

Sprendžiant pagal Lietuvos pareigūnų, pradedant prezidente, reakciją į dabartinį Austrijos poelgį, galima manyti, kad ši šalis turi nepriekaištingą reputaciją, kai kalbama apie karo nusikaltėlių ir nusikaltimų žmoniškumui persekiojimą. Tačiau iš tikrųjų tai labai toli nuo tiesos. Užuot drąsiai žvelgusi į gėdingą plačiai paplitusį daugybės lietuvių bendradarbiavimą holokausto nusikaltimuose ir jų svarbų vaidmenį masinėse žudynėse, kai buvo žudomi ne tik Lietuvos žydai, bet ir Baltarusijos bei Lenkijos žydai, taip pat kitų užsienio šalių žydai, deportuoti į Lietuvą, kad būtų nužudyti, Lietuvos valdžia ir teisinė sistema padarė viską, kad ši problema būtų ignoruojama ar jos reikšmė sumažėtų.

Iš tiesų Lietuvos valdžia, persekiodama nacių nusikaltėlius, parodė tik dešimtadalį to uolumo, kurį parodė persekiodama 1991 m. sausio sovietų nusikaltėlius. Šioje srityje Lietuvos reputacija – viena blogiausių Europoje. Jeigu prisiminsime nesuskaičiuojamą daugybę nacių kolaborantų padarytų nusikaltimų, ir palyginsime juos su M.Golovatovo ir jo sėbrų padarytais nusikaltimais, atitinkamos iniciatyvos siekiant nubausti pirmuosius trūkumas pasirodys dar skandalingesnis.

Lietuviai, kaip ir austrai, manipuliuoja istorija, sumenkindami Lietuvos nacių kolaborantų nusikaltimus ir tvirtindami, kad komunistų nusikaltimai buvo lygiai tokie pat siaubingi. Šią tendenciją tik sustiprino teisinės sistemos nesugebėjimas nubausti bent vieną vietinį Holokausto nusikaltėlį. Dar blogiau, Lietuva pasityčiojo iš teismo proceso, priimdama unikalius įstatymus, kurie leido apklausti, apkaltinti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn medicininiu požiūriu nepakaltinamus įtariamuosius holokausto nusikaltimais.

Ne tam, kad, gink Dieve, būtų užtikrinta, kad tokie nusikaltėliai neliktų nenubausti, bet tiesiog tam, kad būtų leista vykdyti visiškai beprasmius procesus, kuriuose atsakovai net nepasirodys ir jiems negrės jokia bausmė. Iš tiesų šie procesai buvo organizuoti visų pirma siekiant sumažinti užsienio spaudimą įvykdyti šiems nusikaltėliams teisingumą.

Užuot pradėję, reikia pripažinti, sunkų ir labai skausmingą savo nacių nusikaltėlių persekiojimo procesą ir taip padėję ateinančioms Lietuvos kartoms sąžiningai susidoroti su ypač sudėtinga jų istorijos dalimi, šalies lyderiai iššvaistė istorinę galimybę ne tik įgyvendinti teisingumą, bet ir iš tiesų užbaigti šį reikalą bei pasiekti tikrą susitaikymą.

Nesugebėjusi nubausti Lileikio, Gimžausko ir net Dailidės, jau nekalbant apie kitus įtariamuosius, kurie galėjo ir turėjo būti patraukti į teismą, nepriklausoma Lietuva, deja, neišlaikė vieno svarbiausių naujosios demokratijos testų. Ir šią nesėkmę dar labiau apsunkino fiktyvi kampanija „tirti“ žydų antinacių partizanų veiklą bei pastaruoju metu suaktyvėjusi paramos Prahos 2008 m. deklaracijai, kuri paleido gandą apie istorinį komunizmo ir nacizmo lygiavertiškumą, kampanija.

Ar visa tai atrodo pažįstama? Deja, taip. Tai daugiau ar mažiau tas pats, ką Austrija darė keletą dešimtmečių po Antrojo pasaulinio karo. Melas, iš Austrijos darant auką, galutinai baigėsi tik dešimtojo dešimtmečio pradžioje, bet elgesio, susijusio su klausimais, liečiančiais holokaustą, modelius pakeisti sunku. Ir tas pats teisinių inovacijų, lankstumo ir teisinės valios trūkumas, kuris padėjo išvengti teisingumo daugybei nacių karo nusikaltėlių, be abejonės, padėjo M.Golovatovui išvengti ekstradicijos ir stojimo prieš teismą Vilniuje.

Galbūt atėjo laikas lietuviams liautis teisėtai piktintis ir ilgai, sunkiai bei pavėluotai pasižiūrėti į veidrodį. Jie gali būti sukrėsti vaizdo, kurį pamatys.

Jeigu nesusipratimas su M.Golovatovu pagaliau paskatins iš naujo įvertinti požiūrį į Holokausto nusikaltimus vykdžiusius lietuvius ir nesiliaujantį valdžios remiamą ir finasuojamą tų nusikaltimų menkinimą, praėjusį mėnesį patirtas skausmas ir nusivylimas pasirodys esą tik užmaskuota palaima, kuri galiausiai iš esmės pasitarnaus Lietuvos gerovei.

Parašyta Jeruzalėje pasninko dienos, skirtos paminėti babiloniečių Pirmosios šventyklos sugriovimą prieš 2597 metus ir romėnų Antrosios šventyklos sugriovimą prieš 1941 metus, išvakarėse.

lrytas.lt